Negyvą lūšį aptiko prie Vištyčio ežero vienos iš poilsiaviečių sargas.
Plėšrūno gaišena gulėjo atokioje teritorijos vietoje, po egle.
Lūšis buvo sunkiai sužalota. Jos užpakalinėje kojoje matėsi atviras lūžis. Plėšrūnas buvo išsekęs ir sulysęs.
Gamtosaugininkai mano, jog šį Lietuvos miškuose labai retą gyvūną daugiau nei prieš savaitę sužalojo automobilis.
„Lūšis skausmą ir badą kentėjo ne vieną dieną“, – sakė Vilkaviškio rajono agentūros vedėjas Vitas Bakas.
Spėjama, jog sunkiai sužalota lūšis galėjo arba mirtinai nukraujuoti, arba nugaišti iš bado. Šie valstybės saugomi plėšrūnai minta kiškiais ir stirnomis.
Apie negyvą lūšį buvo pranešta Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejui. Jo specialistai, darydami skrodimą, aptiko, jog suaugusio patino skrandis yra visiškai tuščias.
Aplinkosaugininkai negali pasakyti, ar tragiškos lemties sulaukė būtent tas plėšrūnas, kurį Vištyčio apylinkėse retkarčiais matydavo medžiotojai bei vietos gyventojai.
Vilkaviškio rajono miškuose prieš septynerius metus lūšių nebuvo visiškai. 2011-aisiais buvo užfiksuotos dvi plėšrios katės, o vėliau kasmet – po vieną.
Prieš kelerius metus pagal Europos Sąjungos lėšomis remiamą programą Lietuvoje buvo pradėta didinti lūšių populiacija. Urėdijose užauginti plėšrūnai paleidžiami į laisvę. Vištyčio apylinkių miškus ši programa aplenkė.
Gamtosaugininkai teigia, jog lūšis iki pavojingos išnykimo ribos sunaikino pernelyg intensyvi žmogaus veikla.
Plėšriosioms katėms yra svarbūs miškų masyvai su medžiu išvartomis, tankumynais. Tokiose vietose lūšys netrikdomos gali slėptis ir auginti jauniklius.
Miškuose kertami brandūs medžiai, išvežamos išvartos, transporto judėjimas, aktyvus žmonių lankymasis, brakonieriavimas, – lūšis veja iš saugių buveinių. ˙˙˙
