Atšilus orams netikėtai sulaukiau užkietėjusio Kauno žvejo Viliaus Mažeikos skambučio.
„Pradėjo neblogai eiti meknės“,— pakvietė Vilius kartu su juo apsilankyti prie Neries. Pabandyti laimę jis nusprendė Neryje, netoli Varnių tilto.
Pasirinko jau išbandytą vietą
Šioje vietoje ankstesniais metais jam yra pavykę pagauti keletą nemažų meknių bei giminingų joms šapalų. Atvykstame į vietą. Norint patekti prie vandens tenka įveikti statų šlaitą bei iki pat vandens išsikerojusius krūmynus. Kad ši vieta mėgiama žvejų išduoda šlaite iškastos pakopos.
Žvejybai išsirenkame keli metrai nuo kranto apžėlusią žolėmis salelę. Įdėmiai kelias minutes stebėjęs vandens paviršių V.Mažeika nusprendžia, kad žuvies čia turėtų būti.
Meknės, kaip ir visos kitos žuvys, meknės turi mėgiamas vietas. Tai upių ruožai, kur srovė silpna ar jos visai nėra.
Pavasarį meknių dažniausiai aptinkama seklesnėse ar vidutinio gilumo vietose, prie smėlingų dugno kuprų, vasarą jos laikosi arčiau dugno šlaitų ar duobėse.
Pasirenka molingą ar šiek tiek dumblingą dugną ir plaukioja per 15 — 20 centimetrų nuo jo, tai yra truputį aukščiau nei karšiai. Vasarą pakyla aukščiau, o jaunos žuvelės — net iki paviršiaus.
Šiltais vasaros vakarais ir suaugusios meknės kyla į paviršių, čia žaidžia, kartais iššoka iš vandens, vartosi, pliuškenasi, bet dažniausiai parodo tik galvą ir uodegą. Tokias vietas reikia atsiminti — vadinasi, čia meknės gyvena.
Kai debesuota, trumpalaikiai lietūs, silpni vėjai, meknės irgi pakyla maisto ieškoti arčiau paviršiaus ar į vidurinius sluoksnius, o kai saulėta — būna viduriniuose sluoksniuose ar leidžiasi žemyn, prie pat dugno.
Jei vanduo truputi susidrumsčia, glaudžiasi arčiau krantų ir maisto ieško kelių dešimčių centimetrų gelmėje, o atėjus rudens vėsai — patraukia į duobes, prie gilesnių kranto išgraužų.
Meknių būreliai būna nedideli, o visai atskirai gyvena tik didelės, senos žuvys. Jos pasirenka kuo ramesnius, saugesnius kampelius.
Ilgai laukti laimikio neteko
„Neaišku tik ar nekils daugiau vanduo kuris užsems mūsų salelę“, – spėlioja Vilius.
Keletas minučių pasiruošimui, kabiname ant dviejų kabliukų po slieką, ir plūdė jau plaukia ramiame, keletas metrų nuo kranto esančiame užutekyje.
Nespėju išsitraukti fotoaparato ir pirmas kibimas. Tiesa, tai nebuvo meknė, o gero sprindžio dydžio kuoja. Dar po kelių minučių užkibo panašaus dydžio ešerys.
„Kaip pradžiai tai visai neblogai“, – įvertina žūklės pradžią V.Mažeika.
Netrukus kelis kartus kažkas timptelėjo plūdę ir ji visa paniro po vandeniu. Kol kas neaišku kas tai, tačiau Vilius iškart spėja, kad tai tas dėl ko mes čia ir atvykome. Netrukus paaiškėjo, kad jis neklydo.
Meknę skirtingai nuo giminingo jai šapalo ištraukti į krantą nepalyginamai sunkiau. Po keleto minučių kovos net pritraukta arti kranto ji dar priešinosi iš visų jėgų.
Pagavo „auksinę žuvelę“
Tądien, maždaug per pusvalandį pagavus dar keletą kuojų bei vieną nedidukę meknytę, žvejybą teko baigti nes kaip ir nuogąstavome, dar labiau pakilęs vanduo baigė apsemti salelę kurioje mes buvo įsitaisę.
„Nuo kranto tarp krūmų nepavyks užmesti meškerės, tad gal šiandien ir viskas“, – kiek nuliūdo barzdotas kaunietis.
V.Mažeika gali pasigirti ir kur kas įspūdingesniais laimikiais. Vienas jų prieš keletą metų VII fortą juosiančiame apsauginiame griovyje pagauta 24 centimetro ilgio „auksinė žuvelė“.
Prieš tai jam pavyko pagauti keletą nemažų karosų. V.Mažeika užkirtęs meškerę pradžioje galvojo, kad ir vėl bus užkibusi ši žuvis.
„Tačiau kai pritraukus arčiau kranto vanduo ėmė žėrėti rausvai ausine spalva pradžioje net pagalvojau, kad vaidenasi“,— pasakojo žvejys.
V.Mažeika spėja, kad ją čia paleido kas nors iš aplinkinių gyventojų. Pasidžiaugęs laimikiu ir įsiamžinęs žvejys ją paleido atgal į vandenį.
Pagavo didžiausią saulažuvę
Tai ne vienintelis šiame griovyje sugautas žvejo laimikis patekęs į mėgėjiškos žvejybos istoriją.
V.Mažeika pagrįstai didžiuojasi čia pagavęs pačią didžiausią mažiausią Lietuvoje gyvenančią gėlavandenę žuvį, net 10,6 centimetro ilgio saulažuvę.
Tai nedidelė, panaši į aukšlę žuvis. Jų gausu ne tik ežeruose, bet ir žuvininkystės tvenkiniuose.
Kad užkibo nepaprastas laimikis, V.Mažeika suprato iškart. Jau daugelį metų nesiskiriantis su meškere žvejys yra parašęs net šešias knygeles apie žvejybą.
Garsaus žvejybos specialisto J.Virbicko knygelėje „Lietuvos žuvys“ rašoma, kad dažniausiai saulažuvės užauga iki 4 — 5, o daugiausia — iki 8 centimetrų.
Pagavęs rekordinio dydžio saulažuvę V.Mažeika kreipėsi į Lietuvos rekordų agentūrą „Factum“. Joje dažniausia fiksuojami tik didžiausi pagauti šamai, lydekos ar karpiai.
Agentūros direktorius Vytautas Navaitis teigė, kad į rekordų knygą gali būti įrašytas kiekvienas žuvų porūšis, tad šį jo laimikį įtraukė į rekordų sąrašą.
