Skrendantis paukštis iš viršaus ištisai juodas, iš apačios tik pilvas, kūno šonai ir dalis sparnų pamatų yra padengti baltomis plunksnomis. Ši balta dėmė yra trikampio formos. Kita apdaro dalis iš apačios yra juodos spalvos. Jauniklių plunksnos neturi metališko žvilgesio, kojos ir snapas pilkai žalios spalvos, vietomis išmargintas šviesiais taškeliais. Snapas ir kojos gelsvai rudi. Jaunikliai išsirita apaugę pilkai baltais trumpais pūkais. Oda aplink akis pilka, snapas geltonas, vėliau — pilkai žalias. Kojos rausvos.
Juodasis gandras yra atsargus ir slaptingas gūdaus miško paukštis, vengiantis žmogaus kaimynystės. Vos tik pamatęs einantį žmogų iškart nuskrenda. Perėdamas kiaušinius ar prižiūrėdamas jauniklius paukštis privalo būti pakantus, tuomet jis tarsi abejingai stebi netoliese atklydusį žmogų ir nepakyla iš gūžtos net tuomet, kai šis labai arti prieina. Prie lizdo juodasis gandras neagresyvus: pabaidytas nuskrenda ir negrįžta. Tiek suaugusieji, tiek jauni paukščiai yra apatiški ir tingūs, ilgą laiką gali kiurksoti lizde, ant medžio šakos ar pabalyje. Tačiau ūgtelėję jaunikliai jau pajėgūs gintis nuo bet kokio priešo. Net lizde į juos besikėsinantį žmogų pasitinka pasiryžę gintis snapo kirčiais.
Juodieji gandrai gamtoje išgyvena 18 ir daugiau metų, nelaisvėje – 31metus. Nuo ankstyvo ryto pasirodo voverės ir stambiausias iš Lietuvoje gyvenančių laukinių karvelių – keršulis.. Tai retas, nykstantis paukštis mūsų šalyje. Į Lietuvos raudonąją knygą paukštis įrašytas dar 1976 metais. Jis saugomas ir pagal Berno ir Bonos konvencijas.
Juodieji gandrai yra atsargūs, vengiantys žmonių, todėl iš arti pamatyti šį sparnuotį mažai galimybių. Įsitikinęs, kad teritorija saugi jis pradeda maitintis, kartais net kelias valandas gaudo žuvis. Buvienė
Didelių miškų nuošalios vietos, kur gausu pelkių, upelių, šlapių pievų, arti seklūs vandens telkiniai.
Paplitimas ir gausa Lietuvoje
Aptinkamas visame krašte tinkamose buveinėse, bet vietinės perinčios populiacijos didžiausias tankumas yra Vidurio Lietuvos miškuose.
Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys
Stambus paukštis – tik šiek tiek mažesnis už baltąjį gandrą. Beveik nesupainiojamas su jokiu kitu paukščiu.
Suaugusio paukščio apdaras iš viršaus ir šono ištisai juodas su metališku žalsvu blizgesiu. Snapas ir kojos ryškiai raudoni. Skrendantis iš viršaus ištisai juodas. Iš apačios tik pilvas, kūno šonai ir dalis sparnų pamatų yra padengti baltomis plunksnomis. Ši balta dėmė yra trikampio formos. Kita apdaro dalis iš apačios yra juodos spalvos.
Jauniklių plunksnos neturi metališko žvilgesio. Kojos ir snapas pilkai žalios spalvos.
Vengia žmogaus kaimynystės. Lizdai dažniausiai esti toli nuo sodybų ir atokiau nuo kelių. Lizdą gali susisukti tik senuose medžiuose, ypač retalajuose, šakotuose. Daug lizdų randama plynų miško kirtimų metu išsaugotuose, vadinamuosiuose ankstesnės kartos, medžiuose, ypač ąžuoluose. Prie lizdo paprastai esti aikštelė, retmė, per kurią šis stambus paukštis priskrenda.
Maitinasi smulkiais stuburiniais ir stambiais bestuburiais gyvūnais, kuriuos renka dažniausiai miško balose, brastose, sausinimo kanaluose, natūraliuose upeliuose.
Balsas
Labai tylus. Prie lizdo girdimas lyg cypimas, tylus švilpimas „ššiii-lu, ššiii-lu“. Panašiai kaip baltasis gandras snapu kalena daug rečiau ir tyliau.
