Nuo 2001 metų meška buvo laikoma miške įrengtame ankštame narve netoli Ivano Frankivsko Pietvakarių Ukrainoje.
Sadistinių polinkių turintys medžiotojai gyvūną į nelaisvę paėmė po to, kai buvo nušauta tuo metu dar jauniklio Tysono motina.
Ukrainos žurnalistai, sužinoję apie įkalintą mešką tankiame lapuočių miške, netruko visam pasauliui paviešinti žiaurų elgesį su gyvūnu.
Tarptautinės gyvūnų gerovės organizacijos „Four Paws“ atstovai patvirtino, kad 230 kilogramų sverianti meška patyrė siaubingus išgyvenimus, – metalinėmis grandinėmis surakintas žvėris būdavo ištempiamas iš geležinio narvo, pririšamas prie medžio, o tada medžiokliniai šunys buvo mokomi pulti žvėrį.
Iki šiol niekas negali tiksliai pasakyti, kokius kūno sužalojimus meška patyrė, – tankus gyvūno kailis slėpė gilias žaizdas liudijančius randus ir patirtą žiaurumą.
Pasirodo, Ukrainos medžiotojai ir jų bendrininkai šalia meškos narvo buvo įsirengę pasilinksminimų vietą.
Čia, stebėdami meškos kankinimo spektaklį gamtoje, vyrai čirškindavo mėsą kepsninėse, vartodavo svaigalus ir mėgaudavosi laukine pramoga.
Tai medžiotojams buvo lyg natūralus instinktas – patenkinti sadistinius poreikius kankinant nualintą, apsiginti negalintį gyvūną, kuris žmonių pasaulyje neturi jokių teisių.
Vis dėlto Ukrainos valdžios institucijose vis aršiau ginčijamasi dėl prigimtinių gyvūnų teisių užtikrinimo, siekiant apsaugoti laukinę gamtą nuo iškrypėliškų ir primityvius poreikius patenkinti panorusių asmenų.
Tarptautinį atgarsį sukėlusi žinia nepaliko kitos išeities medžiotojams, kaip tik sutikti į rūpestingas rankas perduoti 16 metų kankintą gyvūną.
Į meškos kankinimo vietą praėjusią savaitę atvykę „Four Paws“ atstovai iš maskuojamąja apranga apsirengusių medžiotojų sulaukė pageidavimų pasilikti neva jiems priklausančią mešką.
„Mes galime ja pasirūpinti. Galime net draustinį ar prieglaudą įrengti“, – vilties dar nebuvo praradęs vienas mešką nelaisvėje laikiusių asmenų.
Tačiau medžiotojai netrukus buvo priversti pakeisti savo nuomonę.
Sutarę dėl meškos paleidimo sąlygų gyvūnų gelbėtojai netrukus ėmėsi Tysono išlaisvinimo darbų.
Berlyno Leibnizo zoologijos ir laukinės gyvūnijos tyrimų instituto mokslininkas Frankas Goeritzas paruošė specialią migdomųjų porciją ir oriniu šautuvu paleido meškai į leteną.
Tysonas sužviegė, apsvaigo, tris minutes pasvirduliavo savo narve ir nevaldydamas kūno drėbėsi visu savo kelių šimtų kilogramų svoriu ant grindinio.
Daugiametę gyvūnų gelbėjimo patirtį visame pasaulyje turintis F.Goeritzas atvyko apsirūpinęs kompiuterine diagnostikos įranga meškos sveikatai patikrinti.
„Jos dantys jau sunykę dėl nuolatinio bandymo išlaužti metalinius narvo strypus. Meška visus tuos metus bandė pabėgti, bet jai vis nepavykdavo“, – sakė veterinarijos specialistas.
Mediką nustebino, kad gyvūnas nebuvo marinamas badu, tačiau jo racioną sudarė tik duona ir kukurūzai.
„Nors raumenys nusilpę, meškos vidaus organai dar geri, regėjimas taip pat nesutrikęs. Tik svoris šiek tiek mažesnis, nei turėtų būti, bet jis dar sveikas gyvūnas“, – teigė F.Goeritzas.
Prireikė net aštuonių vyrų, kad ant tvirtų neštuvų užvilktų mešką. Įkėlę Tysoną į sunkvežimį gyvūnų gelbėtojai išvežė mešką į naujus namus – Domažyro meškų prieglaudą netoli Lvovo.
Būtent čia atkeliauja ir ilgai lauktą laisvę randa tos meškos, kurios ilgus metus buvo kankinamos žmonių.
Tiesa, tiek metų už grotų praleidęs Tysonas į laukinę gamtą grįžti negalės niekada, mat jis jau nebesugebėtų prisitaikyti natūralioje aplinkoje.
Tačiau prieglaudoje rudoji meška bus prižiūrima specialistų ir galės judėti daugiau nei 10 arų plote.
„Four Paws“ vykdytos meškos išlaisvinimo misijos vadovė Ioana Dungler džiaugėsi, kad Tysonas jau yra savotiškoje laisvėje, bet pripažino, jog tokių kaip jis dar labai daug.
„Turime pakeisti žmonių požiūrį į gyvūnus, kad jų kančios kuo greičiau baigtųsi“, – sakė gyvūnų teisių gynėja.
Gyvūnų gelbėtojų organizacijos nariai tikino, kad narvuose uždarytų ir medžiotojų kankinamų rudųjų meškų atokiuose Ukrainos ir kaimyninės Rusijos miškuose – šimtai.
