Kaip portalui lrytas.lt sakė ornitologas Marius Karlonas, tarp medžių sklandęs paukštis – tai jaunas, 3-4 kalendorinių metų paprastasis jūrinis erelis. Tuo tarpu ant medžio šakos tupėjo labai senas jūrinis erelis – gerokai vyresnis nei 10 metų.
„Jūrinis erelis yra didžiausias Lietuvoje plėšrusis paukštis, kurio išskleistų sparnų ilgis neretai siekia ir 250 cm, todėl šį įpūdingą lenktasnapį drąsiai galima vadinti Lietuvos erelių karaliumi. Kadaise buvusi įprasta erelių rūšis Lietuvoje, XX a. buvo visiškai išnykusi ir nebeperėjo, tik atsitiktinai šis plačių sparnų svečias prasklęsdavo Lietuvos padangę. Sustiprinus gamtosaugą ir atsigavus Lietuvos miškams, prieš tris dešimtmečius pirmosios šių galiūnų poros vėl pradėjo kurtis Lietuvos giriose.
Ornitologai ir gamtosaugininkai su džiaugsmu priėmė šį ilgai lauktą sparnuotį ir netrukus pradėjo kelti dirbtinius lizdus šiems plačiasparniams įvairiose šalies vietose. Dirbtinių lizdų kėlimo programa buvo sėkminga, o ir patys ereliai Lietuvą atrado iš naujo ir pradėjo čia gausiai kurtis. Vos per du dešimtmečius jūrinių erelių populiacija šalyje beveik visiškai atsistatė, o šiuo metu šalyje peri apie 200 porų šių didingų spranuočių, kurių bene daugiausiai aptinkama pamaryje – Nemuno deltoje.
Tačiau jūriniai ereliai subręsta tik penktaisiais gyvenimo metais, todėl kur kas dažniau galima pastebėti tamsiomis uodegomis ir galvomis klajojančius jaunus paukščius. Nors šie sparnuočiai ir užėmė beveik visas tinkamas buveines mūsų šalyje, tačiau vis dar yra griežtai saugomi dėl savo pažeidžiamumo žmogaus trikdymui, todėl įtraukti į Lietuvos Raudonąją knygą. Juk nenorėtume vėl šiuos padangių plačiasparnius prarasti, kai jie suteikė mums antrą šansą ir sugrįžo gyventi į mūsų šalį.
Nors paukščio pavadinimas lyg ir simbolizuoja jūrą, tačiau šis sparnuotis nėra prisirišęs prie jūrų ar vandenynų, jie peri įvairiose šalies vietose. Tačiau vanduo šiam ereliui vis tik svarbus, kadangi daugiausiai jūriniai ereliai maitinasi žuvimis, nors pavasarį neretai specializuojasi ir migruojančių ančių ir žąsų medžioklei, kurių paliegusių tuo metų būna apstu. Žiemas šie paukščiai dažniausiai leidžia prie neužšalančių vandens telkinių, kur gali pasigauti žuvį arba išsekusią antį. Viena tokių vietų, kur žiemą galima stebėti iki keliolikos jūrinių erelių – Nemunas ties Kaunu, o ypatingai mėgiama vieta Kauno ornitologinis draustinis ties hidroelektrine.
Retkarčiais šiuos didingus paukščius galima stebėti ir gerokai nutolusius nuo vandens telkinių, miškų apsuptyje ar plačiuose laukuose. Tokie klajojantys jūriniai ereliai daugiausiai minta negyvų gyvūnų maita rasta šalia kelių, miškuose ar laukuose. Ganėtinai retai jie patys ryžtasi sumedžioti stambesnį žinduolį, todėl šio stambaus lenktasnapio vieta ekosistemoje labai svarbi ne tik, kaip aukščiausios grandies atstovo, tačiau ir sanitaro“, – teigė ornitologas Marius Karlonas.
