Tiksliau, neprieštarauju, kad visokie ten medžių glėbesčiavimai gali ką nors raminti. Tik ta ramybė ateina iš paties glėbesčiuotojo galvos, o ne iš medžio. Įsiteigus, kad nuo to bus geriau, galima būtų glėbesčiuoti ir skalbimo mašiną ar šaldytuvą. Ir tai lygiai taip pat veiktų.
Bet nepaisant to, aš labai mėgstu gamtą. Kaip biologinę visumą, (bent jau mane) pritrenkiančią bioformų ir jų ryšių įvairove, kaip save reguliuoti sugebančią sistemą – jau nekalbant apie estetiką, kuri vėl gi yra grynai žmogaus psichologijos ir jos imlumo išdava.
Todėl, šiek tiek pasiskaitęs „Sengirės“ pristatymų, gerokai būgštavau, ar nebus čia koks pernelyg sudvasintas – dar geresnis žodis būtų „perdvasintas“ – naiviu neopagoniškumu ar patosiniu konservatyvumu dvelkiantis darbas.
Dabar, peržiūrėjęs filmą, galiu palaimingai atsidusti: ne, taip nėra. Tiesą sakant, filmas praktiškai neneša jokio ideologinio krūvio – ir čia yra vienas didžiausių jų privalumų. Tai – ne filmas apie gamtą. Tai – gamta, sudėta į filmą. Paprasta, graži, įdomi, ir galima sakyti – net kasdieniška. Tiesa, kasdieniška ne urbanizuoto miestiečio akims – bet iš tiesų „Sengirėje“ juk nieko stebuklingo nevyksta: angys kiekvieną vasarą medžioja peles, miegapelė nusižiovavo irgi ne vienui vienintelį kartą, ir dar kaip tyčia prieš kamerą, o ką jau bekalbėti apie besikasančius barsukus.
Gamtoje tai – rutina. O štai mums – mažas stebuklas.
Bet Didelis Stebuklas yra tai, kad kažkas apsiėmė visa tai mums parodyti.
Didžioji Apgavystė arba antropomorfizacijos efektas
Sakoma, kad jei Dievą būtų išradę arkliai, jis neabejotinai turėtų ašutinę uodegą ir keturias kanopas. Juk lygiai dėl tokių pačių priežasčių pusė auditorijos tiesiog susilydo vietoje, kai jaunas vilkutis, išgirdęs tolimą rujos staugimą, cypliu balseliu irgi pabando sustaugti. Juk tai taip miela! Tik kažkodėl netikiu, kad visi lygiai taip pat lydytųsi matydami, kaip tas pats vilkutis kruvinu snukeliu bandytų kamžloti kokią stirnos maitos gyslą – o juk iš esmės tai būtų vienas ir tas pats nepaprastai žavus dalykas: jauniklis mokosi gyventi savarankiškai, mėgdžiodamas suaugusiuosius.
Arba kranklių, pešančių erelio uodegą, scena – turbūt linksmiausia filmo mizanscena, kurią stebėdamas prunkščiau tiek aš, tiek mano šešiametis sūnus. Tik ar tai buvo humoro apraiška ir patiems visiškai natūralios, nesuvaidintos scenos herojams? Taip, varniniai yra patys protingiausi paukščiai – o krankliai, jei neklystu, laikomi dar ir protingiausiais iš varninių? Bet ar to pakanka, kad galima būtų juos įtarti humoru? Kiek žinau, dėl šito ginčijasi net ir tie, kurie yra laikę kranklius.
Tad pats labiau linkčiau į požiūrį, kad save linksminame mes patys. O gamta veikia savo pačios principais, ir ne iš karto mums pavyksta juos suprasti – juk berods dar XIX a. buvo populiari nuomonė, kad užmušęs grobį grobuonis ima slapstytis dėl to, kad pajunta gėdą dėl blogo darbo. Ir prireikė nemažai laiko suprasti, kad iš tiesų taip daroma tam, kad kitas – konkuruojantis – plėšrūnas neatimtų sumedžioto grobio.
Filmas ar „the best of“?
Vis dėlto, nepaisant tos taip trokštos neutralios dokumentikos, filmas kiek ir nuvylė.
Galbūt mane jau sugadino „National Geographic“, BBC ir panaši gamtos dokumentika – o gal net ir visas Holivudas – bet bent jau pats esu įpratęs, kad net ir dokumentiniai kadrai turi kažkokį naratyvą. Istorijos nuoseklumą, scenų logiką, tęstinumą.
Tuo tarpu pirmąją pusę „Sengirės“ peržiūros aš vis sukau galvą, kokį ryšį dabar rodoma scena turi su ką tik prieš tai matyta. Taip, filmo pradžia ir pabaiga gana gražiai (nors ir oi ne originaliai) surištos, bet visa kita – gal man pritrūko žinių ar pastabumo perprasti kontekstui, bet galiausiai šiuo atžvilgiu filmas pasirodė kaip visiškas chaosas. Gražių, įtraukiančių, įdomių vaizdų chaosas.
O didžiausiu galvosūkiu tapo stambaus plano senolio scena vasaros miške. Bičių spiečius, įsimetęs į šaką. Susirūpinęs, kiek sutrikęs ir nustebęs senolio veidas. Jei nepainioju, paskui sekęs senolio žingsniavimas į kažkur, ir… viskas, pabaiga? Ką tai turėjo reikšti? Kodėl čia buvo rodomas tas žmogus?
Loginė seka sufleravo tarsi taip – naujai susiformavęs bičių spiečius išskrido iš avilio (motyvas, kad bitės nuo šiol bandys gyventi laukinėje gamtoje), bet senolis nori ir siekia jas susigrąžinti, ir… permetimas į visiškai kitą, niekuo nesusijusią sceną?
Nuosprendis
Taip, tokio filmo ko gero Lietuvoje dar neturėjome – ir jau vien dėl to jį verta pamatyti. Visiškai natūrali, nesuvaidinta, savo natūralumu graži, nesurežisuota ir autentiška Lietuvos gamta.
Tiesa, galiausiai nelabai supratau, kodėl pasirinktas „Sengirės“ pavadinimas – patys filmo kūrėjai įvairiuose interviu sako, kad tikros sengirės Lietuvoje jau nebėra, o čia yra iš dalių sudurstyta jos fantazija.
Kabinantis, įsimenantis pavadinimas, pasirinktas rinkodaros tikslais? Ką gi, tokiu atveju labai sutinku ir sveikinu, nes sprendimas akivaizdžiai puikus ir vykęs – mums ta archajiškumo gaidelė pasąmonėje labai maloniai rezonuoja, matyt toks jau tas nacionalinis charakteris.
Bet kaip alternatyvą, aš gal net siūlyčiau „Mišką“ – nevengiant akivaizdžių Mikalojaus Konstantino Čiurlionio motyvų. Ar dar geriau – M.K. Čiurlionio motyvus garso takelyje, pergrotus kaip nors naujai: dubstepu, ambient versija ar džiazu (pastaroji versija, beje, jau net ir yra).
O visiškai užbaigiant minčių laviną apie filmą – žiūrėti jį be jokių abejonių verta, kūrėjai nuveikė kolosalų darbą. Bet šitą pamąstymą apie filmą užbaigsiu tipiškai lietuviškai – paniurzgėjimais ir kritika.
Na kodėl, kodėl nėra jokios su filmu susijusios atributikos? Aš ne tik sau ir savo vaikiui pirkčiau teminius filmo marškinėlius, raktų pakabukus, dėkliukus telefonams, visokius lipdukus – bet ir dovanočiau tai kaip lietuvišką suvenyrą visiems atvykstantiems ir išvykstantiems draugams užsieniečiams. Jau neminint firminių kompiuterio ar telefono ekrano fono paveikslėlių.
Nes juk tai be jokių ginčų yra vienas vertingiausių filmų apie Lietuvos gamtą.
