Tiesa, pasak Aplinkos viceministro Martyno Norbuto, tvirtinant medžioklės kvotas, pirmiausiai dėmesys skiriamas ne į skaičių, o į patį vilką ir jo apsaugą. Pagal vilkų apsaugos planą yra numatyta, koks Lietuvoje būtų tinkamiausias šių gyvūnų populiacijos dydis. Taikant tam tikrą metodiką yra apskaičiuojama, kiek vilkų iš viso yra mūsų šalyje, kaip jie pasiskirstę, o duomenis susisteminus, nustatoma, kokia jų populiacija būtų optimali.
„Anksčiau buvo skaičiuojama, kiek Lietuvoje turime individų pagal antspaudus sniege. Tačiau šiai metodikai reikia specifinių sąlygų – sniegas turi būti šviežias ir turi dengti visą šalies teritoriją. Buvo tiriama vilkų judėjimo trajektorija. Nuo šių metų naudojama nauja metodika – skaičiuojamos šeimos, o ne individai. Skaičiuojama pagal antspaudus, tačiau metodika išsiplėtė ir skaičiavimai vyksta visus metus. Sudarinėjame išsamią duomenų bazę. Į ją keliauja ir informacija apie vilkų padaromą žalą, kai patvirtinama, kad tai tikrai gyvūno darbas”, – paaiškino M. Norbutas.
Medžiotojams – kvotos, ūkininkams – edukacija
Apskaičiuota, kad Lietuvoje šiuo metu yra 34 vilkų šeimos. Pasak M. Norbuto, tokia populiacija yra sveika ir pakankama, todėl medžioklei buvo nustatytas maksimalus limitas – 60 vilkų su galimybe kvotą persvarstyti sezono viduryje.
„Didžiausią žalą dėl vilkų patiria 15 savivaldybių Lietuvoje. Medžioklės kvotos padidinimo gali tikėtis tų savivaldybių ūkininkai, kur bus padaryta žala. Tačiau gali būti ir taip, kad ne visuose rajonuose nustatytas vilkų kiekis bus sumedžiotas”, – patikslino M. Norbutas.
M. Norbutas pridūrė, kad pagal susitarimą su Žemės ūkio ministerija, daugiau dėmesio bus skirta prevencijai, ūkininkai bus mokomi, kaip apsisaugoti nuo vilkų. Pasak viceministro, prevencinių priemonių yra net keletas. Apginti gyvulius nuo vilkų padeda aptvarai gyvuliams, ypač gerai apsaugo sarginiai šunys. Ramiausiai jaustis galima tada, kai naudojamos kelios skirtingos priemonės. M. Norbutas priminė, kad vilkų medžioklės kvotos pirmiausiai įvestos tam, kad apsaugotų pačius plėšrūnus, o ne jų grobį ūkiuose.
„Vilkas yra labai reikalinga visai mūsų ekosistemai. Lietuvoje yra mažai plėšrūnų, kurie reguliuoja įvairių kitų rūšių populiacijas. Turime lūšį, bet ji reta ir saugoma, todėl jos negalima medžioti. Jeigu nebūtų plėšrūnų, turėtume didžiulį bumą tam tikrų rūšių kanopinių. Plėšrūnai subalansuoja populiacijos sveikumą, nes taikosi į tuos gyvūnus, kurie serga ar turi genetinių sutrikimų, negali pabėgti. Žinoma, per didelis plėšrūnų skaičius irgi kenkia pačiai gamtai”, – teigė M. Norbutas.
Vilkai ieško tik lengvo grobio
Tai, kad vilkai yra natūrali ir reikalinga ekosistemos dalis, teigė ir Lietuvos zoologijos sodo Plėšriųjų žinduolių skyriaus vedėja Angelė Grebliauskienė.
„Vilkas yra vienas iš protingiausių plėšrūnų. Turi labai gerą atmintį ir yra ištvermingas. Vilkai sugeba labai gerai organizuoti medžioklę. Galima palyginti su krepšinio žaidimu, kur braižomas planas. Taip ir vilkai – prieš eidami medžioti tarpusavyje viską susitaria ir pasiskirsto rolėmis. Populiariausios yra dvi – kas veja grobį, o kas tyko pasaloje”, – pasakojo A. Grebliauskienė.
Pasak A. Grebliauskienės, vilkai gyvena gaujomis, po maždaug 10-12 individų. Tokią bendruomenę sudaro pora, jų tų metų jaunikliai, kartais prisijungia ankstesnių metų jaunikliai ir vieniši patinai, kurie lyg dėdės padeda auginti ir auklėti vilkiukus.
„Vilkai medžioja gaujomis. Kartais, kai grobis didelis, dvi gaujos susijungia. Tokios dvigubos gaujos dažniausiai ir puola dideles naminių galvijų bandas. Vienai gaujai pritrūktų jėgų. Sudoroję grobį vilkai vėl išsiskirsto gaujomis. Tačiau reikia atminti, kad vilkai – labai gudrūs gyvūnai ir ieško tik lengvo grobio. Jeigu vilkai mato, kad galvijai aptverti, saugomi, tai jie greičiausiai nepuls, paieškos tokių, kurie ganosi kur nors pamiškėje”, – sakė A. Grebliauskienė.
Ji pridūrė, kad vilkai laisvėje gyvena apie dešimt metų, o būdami alkani vienu ypu gali sudoroti ir dešimt kilogramų mėsos. Be to, jie kartais vadinami miško sanitarais. „Vilkai gaudo paliegusius gyvūnus, tuos, kurie negali pabėgti. Pačius vilkus gali nugalėti tik stipresni gyvūnai, pavyzdžiui lokiai ar grizliai. Lietuvoje vilkai nyksta dėl ligų, labai paplitę niežai”, – pasakojo A. Grebliauskienė.
Medžiotojai taikosi ir į kitus gyvūnus
Lietuvoje gyvena pilkieji vilkai. Daugiausiai jų yra Žemaitijoje, miškuose prie Lazdijų, Raseinių rajone. Tačiau vilkus medžioja ne visi medžiotojai. Pavyzdžiui, medžiotojų klubo „Paneriai” prezidentas Juozas Žemaitis pasakojo, kad jų medžiojamuose plotuose vilkų jau seniai nė pėdsako.
„Per penkerius metus mūsų klubo nariai buvo nušovę gal kokius tris vilkus, tačiau tai buvo prieš maždaug dvidešimt metų. Medžiojame aplink Panerius, netoli Vilniaus, čia vilkai išnykę”, – kalbėjo J. Žemaitis.
Šio klubo medžiotojai dažniausiai taikosi į antis. Taip pat medžioja šernus ir stirnas. „Ančių yra daugiausiai, jas ir medžiojame. Taip pat šernus. Saugome pasėlius nuo jų. O žiemą šernai traukiasi į didesnius miškus. Mūsų medžiojamuose plotuose pasitaiko ir vienas kitas zuikis, tačiau šių gyvūnų yra labai mažai, todėl jų tikrai nemedžiojame. Užtat esame sumedžioję keletą stirnų. Jų yra per daug, jos išbėga į kelią, sukelia avarijas, palenda po ratais”, – sakė J. Žemaitis.
J. Žemaitis pridūrė, kad klubo medžiotojai miške elgiasi taip, kaip numato taisyklės ir apgailestavo, kad gražaus elgesio dažnai nepaiso paprasti gyventojai: medžiotojai randa kalnus šiukšlių.
