Karvelis, varna, žvirblis – miesto sparnuočių įvairovė ne vienam apsiriboja šiais paukščiais. Tačiau ornitologai ir atidžiau aplinką stebintys gamtos mėgėjai tik nusijuoktų.
Net pačiame Vilniaus centre, Gedimino kalno papėdėje, kamienus stuksena geniai, dėl vietos po saule, tiksliau – medžiuose, su varnomis kaunasi strazdai, Prezidentūros parko medžio uokse peri didysis dančiasnapis, o prie Valdovų rūmų švilpčioja sniegenos.
Stebėtojai keliasi anksti
„Geriausia vieta Vilniuje stebėti paukščius – Vingio parkas, kur yra šimtamečių pušų, įvairių lapuočių medžių ir upė, – tikino Lietuvos ornitologų draugijos projektų vadovas G.Petkus. – Čia galima suskaičiuoti 80 rūšių paukščių. Žiemą, žinoma, mažiau, bet pakankamai – Vilniuje žiemoja apie 30 rūšių paukščiai.
Tik ateikite į parką rytą, šeštą septintą valandą, ir pamatysite juodųjų strazdų, strazdų giesmininkų, bukučių, kukučių, liepsnelių, zylių, nykštukų, ir garnį prie upės galima išvysti.
O kitapus Neries, Karoliniškių pusėje, galima pamatyti tulžį – žydrą paukštį, kartais vadinamą žaibu, puikų žvejį – užtenka poros sekundžių ir jau snape laiko laimikį.“
Tiems žmonėms, kurie gyvena nuosavuose namuose, turi sodybas ir nori savo aplinką papuošti sparnuočiais, privilioti jų, ornitologas patarė pasisodinti vadinamųjų ornitochorinių medžių ir krūmų, kurių vaisiais minta paukščiai ir platina jų sėklas.
Tai paprastieji kadagiai, erškėčiai, serbentai, avietės, dygliuotieji šaltalankiai, raugerškiai, šermukšniai, juodavaisės aronijos, šeivamedžiai, putinai. Labai gerai gudobelių gyvatvorės – ten peri paukščiai, po to lesa vaisius.
„Gali aplinką paįvairinti taip, kad paukščiai pas tave atskristų“, – ragino ornitologas kūrybiškai formuoti želdynus prie namų.
Paukščių rojus miesto centre
Stebėti paukščius patogu ir Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato teritorijoje, parke, kuris driekiasi už Gedimino paminklo link Bernardinų sodo.
Prieš keletą metų Lietuvos ornitologų draugija čia įrengė lesyklą, į medžius įkėlė inkilų, kurie puikiai laikosi iki šiol. Jie pažymėti skirtingomis spalvomis: raudona – didžiosioms zylėms ir žvirbliams, mėlyna – kuosoms, dančiasnapiams, klykuolėms, žalia – varnėnams. Detali informacija pateikta ant lesyklos stogo.
Tačiau ne visada inkiluose įsikuria tie paukščiai, kuriems jie skirti. Dažniausiai svetimus namus užima žvirbliai – ne veltui jie vadinami sparnuočių pasaulio chuliganais.
Kovoja dėl vietos po saule
Čia nuolat dirbantis Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos Tvarkymo skyriaus vedėjas Stasys Patkauskas gali parodyti seną uosį, kuriame namus įsirengę net trys paukščiai: inkile gyvena zylės, aukščiau nedideliame uokse – genys, o dar aukščiau – strazdo lizdas.
„Strazdas jau lesino vaikus, o po kiek laiko žiūriu – lizdas išdraskytas. Čia šeimininkauja pilkosios varnos. Nuo Gedimino paminklo iki Bernardinų sodo yra šeši varnų lizdai.
Kovai yra bendruomeniniai paukščiai – viename medyje gali būti dešimt jų lizdų. O varnos pasidalijusios zonomis, konkuruoja, pykstasi ir vienos su kitomis, ir su kikiliais, strazdais – kas gyvena ne inkile, iš šio parko išgenami“, – apie gyvojoje gamtoje vykstančią kovą dėl erdvės pasakojo S.Patkauskas.
Vis dėlto paukščių čia pakanka. Šią savaitę lesykloje jau pasirodė pilkosios zylės, o bukutis pabertas saulėgrąžas išslapstė šalia augančio medžio žievėje. Tik jo pastangos susikrauti atsargų žiemai nuėjo šuniui ant uodegos – atskridęs genys viską iškrapštė, stebėdamasis, kad taip lengvai prasimanė lesalo.
„Inkilų ir lesyklų miesto centre projektas tikrai pavyko, – įsitikinęs S.Patkauskas. – Ypač daug čia vaikšto užsieniečių – tvarkydamasis vos ne kasdien turiu aiškinti, kas įrengta. Tie, kurie domisi ornitologija, stebisi ir svarsto, kad grįžę namo irgi tą patį padarys.“
Tupi prie vandenvalos stoties
Ant kranto – sniegas, virš upės kyla garų kamuoliai, o aplink galybė paukščių, tarp jų – pilkasis garnys. Tokį vaizdą gruodžio 31-ąją prieš porą metų užfiksavo G.Petkus kitoje sparnuočių susibūrimo vietoje Vilniuje – prie vandenvalos stoties Gariūnuose.
Išvalytas vanduo čia išleidžiamas į Nerį ir būna šiltesnis, tad aplink upė neužšąla ir ten susirenka būriai paukščių: tulžių, ančių, į pietus neišskridusių garnių, net jūrinių erelių.
„Čia galima užfiksuoti puikių vaizdų, pamatyti kovos už būvį, kaip plėšrieji paukščiai medžioja antis“, – intrigavo G.Petkus.
Puošmena – sniegenos
Vieni ryškiausių paukščių, raudonomis plunksnomis džiuginančių ir vasarą, ir žiemą, – sniegenos. Kaip sakė G.Petkus, Vilniuje jos peri, pavyzdžiui, Vingio parke, karių kapinių eglaitėse.
Vasarą jos slapukės, galima išgirsti tik balsą, o žiemą, kai sniegas uždengia žemę, o kartu ir natūralų lesalą – medžių sėklas, atskrenda arčiau žmonių. Jas galima išgirsti ir pamatyti jau minėtame parke Gedimino kalno papėdėje, netoli Valdovų rūmų.
„Jei norime, kad sniegenos atskristų prie namų ir papuoštų aplinką, reikėtų įrengti lesyklą netoli krūmų – padaryti padėklą ir padėti ant žemės arba pravalyti sniegą ir tiesiai ant žemės paberti lesalo – saulėgrąžų, grūdų, sėklų.
Kad lesalo nesulestų balandžiai, patartina lesyklą padengti tankiu tinkleliu, pro kurį šie paukščiai negalėtų prakišti snapo, o sniegenoms jis netrukdytų“, – patarimus dalijo G.Petkus.
Į zylių maistą taikosi varnos
Visiems pažįstami ir kiti nedideli paukščiai – geltonpilvės zylės. Lietuvoje jų yra įvairiausių –ilgauodegių, mėlynųjų, paprastųjų pilkųjų, didžiųjų, kuoduotųjų su panko šukuosena primenančiu kuodu.
Į lesyklas dažniausiai atskrenda didžiosios. Joms tinka saulėgrąžos, kviečiai, nesūdyti žemės riešutai, nesūdyti lašiniai.
„Lašinius mėgsta ir varnos, kuosos, todėl juos reikėtų kabinti toliau nuo kamienų, apvynioti tinkleliu, kad šiems paukščiams būtų nepatogu prieiti.
Varniniai paukščiai labai intelektualūs – jei nori praskelti graikinį riešutą, pakelia snape aukštai ir meta ant žemės. Jei neskyla, susiranda vietą, kur važinėja automobiliai, padeda ant žemės ir laukia kol pervažiuos ir suskaldys kevalą. Tada sulesa branduolį.
Varnoms patinka žaisti – jei vaikai palieka kieme kamuoliukus, atskrenda ir stumdo juos kojomis. O ypač joms patinka tulpės – kai pražysta, nuskabo, ypač – raudonas“, – apie sparnuočių pasaulio intelektualus pasakojo ornitologas.
Kelia nuostabą žmonėms
Bukučiai – vieninteliai paukščiai Lietuvoje, laipiojantys žemyn galva. Nors šio sparnuočio pavadinimas tarsi bylotų ne itin didelį intelektą, iš tikro jis gudrus: atskridęs į lesyklą susirenka saulėgrąžas ir suslapsto jas medžių žievėje. Įdomu, kad jis nepamiršta, kur susikrovė atsargas.
Savaip atsargų bando susikrauti ir kėkštas. Per rudens sezoną kiekvienas šių paukščių suslapsto iki 10 tūkst gilių. Jie sugeba vienu kartu apžioti 9 giles, o tada skrisdami žvalgosi, kur jas dėti – kiša po lapais, prikamšo į nesutvarkytus balkonus.
„Man skambino vienas vilnietis ir stebėjosi – kažkas jam neša giles ir kankorėžius, – pasakojo ornitologas G.Petkus. – Patariau nesinervinti, nemanyti, kad čia bildukas darbuojasi, – tai paukščių darbas.“
Antakalnyje, kitose Vilniaus vietose, kur yra aukštų medžių, taip pat ten, kur gausu vyšnių, gyvena svilikai, už žvirblį didesni paukščiai galingu snapu, skvarbiu žvilgsniu. Kartais jie atskrenda prie lango ir barbena į jį, tarsi prašytųsi į vidų.
G.Petkus juokdamasis pasakojo istoriją apie vieną keistuolę, kuri kreipėsi į jį patarimo: „Gediminai, nežinau, ką daryti: pas mane atskrenda paukštis ir barbena. Gal čia mano amžinatilsį vyras reinkarnavosi ir nori įskristi?“
Humoro jausmo neprarandantis ornitologas patarė: „Visko gali būti. Atidarykite langą ir palesinkite jį, paruoškite skanius pietus.“
Iš tiesų svilikas mato savo atvaizdą lange, mano, kad tai jo konkurentas, ir nori jį nuvyti.
Vasarą lesinti nepatartina
Vilniaus sparnuočių pasaulis išties įvairus, spalvingas ir balsingas.
Prie teniso aikštyno Bernardinų sode, abipus pagrindinio tako estrados link Vingio parke gyvena lipučiai. Savo ilgu lenkti snapu jie ieško vabzdžių, kirmėlių kaip kokie odontologai rakinėdami žievę.
Prie Neries galima pamatyti šarkų lizdų. Šie paukščiai puikiausi architektai ir dizaineriai, jų lizdai turi dvi landas: per vieną įlenda, per kitą išskrenda, kad būtų saugiau.
Įdomūs dančiasnapiai, klykuolės – vandens paukščiai, perintys uoksuose, kurie yra net 5–10 metrų aukštyje. Išperėti jaunikliai iššoka iš uoksų ir keliauja į vandens telkinius. Vienas dančiasnapis perėjo net Prezidentūros parke.
O geriausia juos stebėti birželio pirmosiomis dienomis inkile, įkeltame į medį prie tiltelio per Vilnią Bernardinų sode. Jau kelinti metai nuo birželio 3 iki 7 dienos iš inkilo iššoka 7–8 dančiasnapio jaunikliai ir pasišokinėdami kaip teniso kamuoliukai mikliai nusirita į Vilnią.
Klykuolės plaukioja Kairėnų botanikos sode. Čia galima pamatyti jų patinų šokį.
Dabar, kai artėja žiema, Bernardinų sode, Neryje žmonės lesina vandens paukščius: neša sausainių, riestainių, batono.
„Kol kas nereikia joms nieko nešti, – paragino ornitologas G.Petkus. – Ateis laikas ir išskris. Nebent vasarą žmonių prišertos gulbės lieka žiemoti, vandens telkinys užšąla ir jos nebegali pasiekti dumblių.
Tuomet galima iš bėdos duoti batono. Bet geriausiai būtų kviečiai, salotų lapai, patarkuoti burokai.“
