Kaip portalui lrytas.lt teigė „Kenkėjų kontrolės tarnybos“ direktoriaus pavaduotoja Angelė Matuzienė, tirpstant sniegui kyla vanduo, tad žiurkės dabar labai aktyvios – ypač objektuose prie upių ir kitų vandens telkinių.
„Svarbu ir tai, kad žiurkės geba migruoti kanalizacijos vamzdžiais, todėl žmonės turėtų būti atidūs ir visada uždaryti klozeto dangtį, ypač gyvenantys centriniuose sostinės rajonuose – senamiestyje, Naujamiestyje ir kitur, kur yra senų namų. Toks nemalonus atvejis buvo ir Totorių gatvėje Vilniuje, kur ir mes patys įsikūrę“, – aiškino A. Matuzienė.
Anot jos, senamiesčio teritorijoje, drėgnu oru, sniegui tirpstant ar lyjant, žiurkių padaugėja, jos išlenda iš požemių.
Žiurkių miestuose pastaruoju metu vis daugiau ir dėl to, kad nėra šaltų žiemų – žiurkės jauniklius veda vis anksčiau. Taip pat ir kaimuose – iš tvartų lenda jaunikliai. Ir ne tik žiurkių, bet ir pelių.
Specialistės teigimu, nuo graužikų apsisaugoti galima nuodais, spąstais, taip pat patartina užsandarinti įvairias angas, ypač tas, kurios yra palei vamzdžius iš rūsių.
„Miesto valdžiai tos žiurkės labai nerūpi. Bėgioja jos ne tik sostinės stoties rajone, bet ir Labdarių gatvėje, ypač ten, kur vykdomos statybos. Anksčiau gyvenamieji namai buvo aptarnaujami reguliariai, buvo sisteminė deratizacija. Tačiau dabar deratizacija vykdoma tik tada, jei namų administratoriai įleidžia – net ir pagal gyventojų iškvietimą be raštiško leidimo mes neturime teisės vykdyti kenkėjų kontrolę. Todėl savivaldybės turėtų rūpintis, kad miestai būtų aptarnauti“, – teigė Kenkėjų kontrolės tarnybos atstovė.
A. Matuzienė pabrėžė, kad žmonės patys turėtų būti tvarkingesni. „Juk žiurkės perneša daug ligų – yra pasitaikę atvejų, kai nuo žiurkės šlapimu užteršto maisto Lietuvoje mirė žmogus“, – sakė specialistė.
Atsakomybė – statinių valdytojams
Kaip portalui lrytas.lt teigė Vilniaus miesto savivaldybės Miesto tvarkymo ir aplinkos apsaugos skyriaus vedėjas Gintautas Runovičius, Vilniaus miesto savivaldybė nėra sulaukusi nei vieno vilniečio skundo dėl žiurkių ar kitų graužikų viešose vietose. „Vilniaus miesto Sanitarijos ir higienos taisyklėse nustatyta, kad pastatų patalpose ir valdomoje teritorijoje neturi būti graužikų.
Statinio ar patalpų savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, kuris naudoja statinį privalo patys pasirūpinti vabzdžių ir graužikų naikinimu, naudojant specialius metodus ir priemones. Savivaldybės atsakingi specialistai nuolat stebi situaciją ir esant poreikiui ir būtinybei galėtų patikrinti statinių patalpas ir teritorijas bei įsigytų tokią paslaugą.
Gyventojai pastebėję žiurkes turėtų kreiptis į pastato savininką arba daugiabučio namo administratorių. Pastebėjus viešoje teritorijoje – į Miesto tvarkymo ir aplinkos apsaugos skyrių“, – teigė Vilniaus miesto savivaldybės atstovas.
Platina ligas, kurios gali baigtis net mirtimi
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras perspsėja, kad graužikai platina ne tik trichineliozę, bet ir kitas ligas. Graužikai formuoja gamtinius užkrečiamųjų ligų židinius – platina įvairias zoonozes: leptospirozę, jersiniozę, listeriozę, bruceliozę, tuliaremiją, salmoneliozę, erkinį encefalitą, Laimo ligą, pasiutligę, himenolepidoze (Hymenolepis diminuta) ir kt.
Ligos žmogui gali būti tiesiogiai perduotos liečiant graužikus, kontaktuojant su jų seilėmis, ekskrementais, jiems įkandus ar įdrėskus (pvz. jersiniozė, leptospirozė, ir kt.). Netiesiogiai graužikų platinamos ligos gali būti perduotos per erkes, blusas, uodus ir kitus nariuotakojus, kurie maitinasi infekuotų graužikų krauju ar jų išskyromis, išmatomis (erkinis encefalitas, Laimo liga, himenolepidozė ir kt.).
Pagrindinis jersiniozės (Yersinia genties bakterijų) rezervuaras yra graužikai, laukiniai ir naminiai gyvūnai (dažniausiai kiaulės, katės, šunys, arkliai, triušiai).Žmonės dažniausiai užsikrečia nuo gyvūnų išmatomis užteršto maisto ar vandens. Gamtoje jersinijos egzistuoja kaip graužikų parazitai. Žmonės tiesiogiai nuo graužikų neužsikrečia, tačiau kontakto būdu gali užsikrėsti nuo prižiūrimų sergančių naminių gyvulių.
Leptospiros į žmogaus organizmą patenka per pažeistą odą ar sveikas gleivines:
tiesioginio sąlyčio su infekuotais gyvuliais, jų šlapimu ar kitais kūno skysčiais metu;
liečiant infekuotų gyvulių audinius, organus;
vartojant infekuotus maisto produktus ir vandenį.
