Paukščių fotografija – hobis, kuriuo užsiimantys asmenys turi išskirtinę galimybę sutikti įdomiausių skraiduolių. Gyvąją gamtą fotografuojantis dėstytojas išdavė vietas, kuriose lankosi didžiausi paukščių būriai.
Netikėtų paslapčių apie sparnuočių priežiūrą, lesinimą atskleidė ir garsi rašytoja, jau daug metų juos besijaukinanti ir fiksuojanti gražiausias draugystės akimirkas.
Paaiškėjo ir įspūdingų faktų. Pasirodo, kai kurie Kaune gyvenantys paukščiai skrisdami žiemoti įveikia tūkstančius kilometrų ir atsiduria net Afrikoje.
Aplankyti verta visiems
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto žmogaus anatomijos dėstytojas biologas Darius Batulevičius jau seniai pažįstamus ir socialinių tinklų draugus žavi savo darytomis paukščių nuotraukomis.
Kauniečiui gyvosios gamtos fotografija – pomėgis, kurį atrado prieš keliolika metų gavęs pirmą skaitmeninį fotoaparatą. Vyro teigimu, bet kuriame Kauno gyvenamajame rajone galima rasti gyvosios gamtos oazių.
„Kalniečiuose fotografuodavau čiurlius, kėkštus ir kurapkas. Kauno ir Aukštųjų Šančių ąžuolynai, Panemunės šilas, Jiesios kraštovaizdžio draustinis gamtiniu požiūriu yra labai svarbios teritorijos, bet turbūt viena įspūdingiausių miesto vietų, kur galima stebėti paukščius, – Šančių Nemuno pakrantė.
Vasarą čia galima išvysti didžiojo dančiasnapio mamą su guviais ir žaismingais jaunikliais, o žiemą susiburia šimtai gulbių ir tūkstančiai įvairių rūšių ančių.
Šančiuose, ties 10-ąja Kranto gatve, žiemą veikia didžiausia Baltijos šalyse gulbių ir ančių lesykla. Kai atšals orai, rekomenduoju visiems aplankyti šią vietą. Vien gulbių čia pasitaiko net keturių rūšių!“ – kvietė gyvosios gamtos stebėtojas.
Dabar – pats paukščių migracijos metas.
„Vienos rūšys, pavyzdžiui, čiurliai, jau seniai paliko mūsų šalį. Kitos rūšys, pavyzdžiui, baltieji ir pilkieji garniai, dar klajoja, mėgaujasi neblogais orais. Daug paukščių išskrenda, bet atskrenda svečių iš kitur. Šiuo metu Nemune galima pamatyti daug ančių cyplių – viešnių iš šiaurės“, – vardijo D.Batulevičius.
Myli visus skraiduolius
Per tiek metų kaunietis buvo sutikęs ir išties retų paukščių: juodakaklį narą ir mažąją gulbę, naktį girdėjęs griežlę. Įdomu tai, kad šis gamtos mylėtojas domisi net ir tais skraiduoliais, kurių dauguma prisibijo.
„Šikšnosparniai – ne paukščiai, bet labai įdomūs ir naudingi žvėreliai. Daugelis kauniečių nustebtų sužinoję, kad Kauno ir Aukštųjų Šančių ąžuolynuose, upių pakrantėse vasarą naktimis pilna šikšnosparnių, tarp kurių yra retų ir Europos mastu saugomų rūšių.
Visi Lietuvos šikšnosparniai minta tik vabzdžiais: uodais, mašalais, karkvabaliais.
Kaip ir paukščiai, vienų rūšių šikšnosparniai Lietuvą jau paliko. Kiti pradėjo žiemoti – susirado ramias žiemavietes ir užmigo iki pavasario“, – pasakojo dėstytojas.
Vis dėlto jis apgailestavo, kad mažėja šiems sparnuotiems gyvūnams tinkamų augti ir kurtis vietų. Biologo teigimu, patys naikiname savo žaliąjį turtą – gamtą.
„Pastaraisiais metais Kauno mieste esama agresyvios urbanizacijos pavyzdžių: mažinamas želdynų plotas, niokojamos vandens telkinių pakrantės, kertami šimtamečiai ąžuolai. Turėtume saugoti miesto žaliuosius plotus, upių pakrantes ir pakrančių želdinius.
Jie yra svarbūs ir miestiečių rekreacijai, ir biologinei įvairovei. Tai žaliasis mūsų turtas“, – sakė kaunietis ir paragino branginti šį turtą.
Draugystė tęsiasi iki šiol
„Esu gamtos vaikas, užaugęs kaime, tad paukščių daug matydavau“, – neslėpė žinoma rašytoja, buvusi Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė ir klasikų biografijų autorė Aldona Ruseckaitė.
Moteris pasakojo, kad jos draugystė su paukščiais užsimezgė dar vaikystėje. Fotografuoti pradėjo kiek vėliau, kai grįžęs iš Sibiro pusbrolis atidavė savo rusišką fotoaparatą, – tačiau iš pradžių žmones, o gamta objektyve atsirado dar po kurio laiko.
„Žiemą paukščius lesindavome: zylutes lesyklose, genius ir kėkštus pakabinę kokį mėsgalį ant medžio šakos, kurapkoms laukuose iš šakų suręsdavome palapinę, per sniegą nunešdavome grūdų, žvirbliai ir varnos patys nugvelbdavo iš vištų lesalo.
Pavasarį laukdavome sugrįžtančių paukščių: kuris nors šeimos narys, pamatęs pirmą vyturį, kielę, gandrą, pempę ar išgirdęs klykaujant gerves, kukuojant gegutę, skubėdavo pasigirti namiškiams. Džiaugsmas, jeigu inkiluose apsigyvendavo varnėnai, o gandrai grįždavo į tą patį lizdą šalia sodybos“, – prisiminė rašytoja.
Draugystė su paukščiais tvirta iki šiol. Žinoma kaunietė juos jaukinosi ir darbe, ir namuose, o meilė, atrodo, yra abipusė.
„Prie balkono – gyvenu ketvirtame aukšte – esu pritvirtinusi lesyklą. Atskrenda būriai zylių, kartais įsigudrina žvirbliai, storasnapiai svilikai, netgi kėkštas kažkaip sugriebia snapu saulėgrąžą, nes į lesyklėlę netelpa, kartais pasirodo genys. Žinoma, ir įkyruoliai balandžiai – jie sulestų viską, tad tegauna trupinių.
Kai dirbau Maironio lietuvių literatūros muziejuje, lesykla buvo prie mano kabineto lango, todėl kasdien matydavau joje besivaišinančius paukštelius. Jų gyvenimas vyksta visą dieną. Visais metų laikais kitaip: pavasarį, kai šėlsta meilės scenos, paukščiai užsimiršę, varnėnai taip čiulba ir kviečia mylimąsias, kad katinas lengvai pasigriebęs nusineštų. Ir fotografuoti galima į valias.
Kai peri vaikus, paukščiai atsargesni, kartais net juokingi. Štai strazdas bėga per pievutę priešais žmogų lyg vilkdamas sparnelį, neva viliodamas toliau nuo lizdo. Ir kiti paukščiai bando visaip nuo lizdų nuvilioti. O rudenį išskrisdami į žmones mažai kreipia dėmesio – būriuojasi, posėdžiauja“, – sparnuočių elgesio ypatumus atskleidė A.Ruseckaitė.
Sparnuočių proto įrodymai
Rašytoja teigė besižavinti ir aštriu skraiduolių protu. Atrodo, apie jų gudrumą daug nekalbama, tačiau paukščiai iš tiesų gali nustebinti.
„Paukščių atmintis yra tiesiog puiki. Jau gal mėnuo zylutės atlekia patikrinti, ar nėra kokio gėrio mano lesyklėlėje. O štai po langu auga du šermukšniai. Kokia grožybė paukščių būna, kai žiemą tos uogos sušalusios ir atlekia visokie sparnuočiai jų lesti.
Betgi dėl tos geros atminties jau kelinti metai prie mano šermukšnių rugsėjo mėnesį atskrenda būriai strazdų ir per kelias dienas juos nulesa iki vienos uogelės. Kaunas pilnas šermukšnių, bet jie atsimena maniškius, ir aš netenku žiemos vaizdų.
Juokinga, kai lesykloje baigiasi saulėgrąžos. Tada zylės tupi už balkono stiklo, žiūri vidun, varto akimis, neva, šeimininke, ar nematai, kad tuščia?.. Šiaip paukščiai visokių pokštų prikrečia. Pamenu, vaikystėje šarkos nuo tvoros pavogė mamos blizgančius siūlus, varnos vagia iš šunų kaulus, kėkštai slepia riešutus.
Paukščiai yra gana protingi, ypač varnos. Vis grįžtu prie 2019 metais išleistos Jennifer Ackerman knygos „Genialieji paukščiai“, kurioje tiek stulbinamų dalykų!“ – pasakojo kaunietė.
Moteris atskleidė ir vietą, kurioje yra tekę pamatyti daugiausia paukščių. Kas ir kaip būtų keista, tai pats Kauno centras!
„Daugiausia paukščių esu stebėjusi Maironio sode. Atrodo, miesto centras, bet netoliese Nemunas, tai, matyt, juos ir vilioja. Ko čia tik nemačiau: varnų, kovų, kranklių, šarkų, kėkštų, genių, uldukų, zylių, kielių, varnėnų, kurapkų, strazdų, kregždžių, musinukių, žvirblių, netgi laukinių ančių, kelerius metus viena perėdavo aukštai medžio drevėje.
Per pietų pertrauką į sodą visada eidavau su fotoaparatu, nes paukštis nepozuoja, reikia prisitaikyti, prisitraukti, tik tada gali jį pagauti. O dabar vaikštinėju per laukinį parką į Kleboniškio mišką, tai ypač pavasarį paukščių klegėjimas malonina ausis“, – džiaugėsi A.Ruseckaitė.
Mieste pastebėta net 120 paukščių rūšių
Saulius Rumbutis
T.Ivanausko zoologijos muziejaus Ornitologijos skyriaus vedėjas
„Balandis, žvirblis, zylė... Paprastam miestiečiui būtų sunku išvardyti daugiau kaip 10 skirtingų pavadinimų, tačiau pačiame Kauno mieste galima pastebėti per 120 paukščių rūšių, ypač įskaitant migruojančias ir žiemojančias rūšis. Rudenį ir netgi vasaros pabaigoje dalis paukščių išskrenda. Miesto paukščiai migruoja į įvairias Europos dalis, dauguma žiemoja Viduržemio jūros pakrantėse, bet yra ir tokių, kurie pasiekia net Afrikos žemyną. Tarp tokių – baltieji gandrai ir Nemuno ir Neries salose perinčios upinės žuvėdros.
Paukštis – ne lėktuvas, nėra taip, kad jis pakilo ir nusileido tik pasiekęs tikslą. Kai kurių paukščių kelionė gali trukti net kelias savaites, kiti per dieną įveikia 600 kilometrų.
Pastebėta, paukščiai vengia skristi virš vandens, todėl pasiekę Viduržemio jūrą stengiasi ją apskristi.
Lietuvoje galima pamatyti ir itin retų paukščių, pavyzdžiui, ledinę antį ir antį nuodegulę. Šios dvi rūšys saugomos net tarptautiniu mastu.
Nemuno ir Neries pakrantės, salos, krūmynai ir pakrančių želdiniai labiau traukia paukščius. Kuo įvairesnis paviršius, tuo didesnė biologinė įvairovė. Ypač daug sparnuočių žiemos metu galime išvysti Nemuno upėje prie hidroelektrinės.
Žiemą kilometro ruože žemiau užtvankos galima suskaičiuoti net 3000–4000 vandens paukščių. Tai viena gausiausių žiemojančių paukščių santalkų Lietuvoje. Daugybę paukščių galima pamatyti ir Ąžuolyne, nes šiame seno miško fragmente gausu maisto ir perėti tinkamų vietų.
Svarbu žinoti, kuo galima lesinti mieste skraidančius paukščius, o ko duoti nevertėtų.
Antims, kurios nardo, žmonių batonas visai neįdomus – jos paneria ir renka moliuskus, gyvenančius telkinio dugne. Prie kranto esantiems vandens paukščiams tinka ir batonas. Kuo natūralesnis maistas, tuo paukščiams geriau. Jei turite lesyklėlę, žinokite, kad paukščiai labiausiai mėgsta natūralias saulėgrąžas, žemės riešutus. Grūdai – prastesnis pasirinkimas.
Dar paukščiai mėgsta žalius nesūdytus lašinius. Avižiniai dribsniai su, tarkime, išlydytais ir įmaišytais gyvulinės kilmės riebalais taip pat puikiai tinka. Kaip ir sausas kačių ar šunų ėdalas, kuriame gausų baltymų ir vitaminų.
Paukščių nereikėtų lesinti tais maisto produktais, kuriuose yra įvairių priedų, kepimo miltelių, cukraus, druskos. Tai nėra mirtinai nuodinga – nuo sausainio paukštis nepastips, – bet duoti vis tiek nereikėtų.“
