Lietuvos vietinės bitės yra įtrauktos į saugomų ūkinių gyvūnų nacionalinių genetinių išteklių veislių sąrašą. Šios bitės beveik prieš tris dešimtmečius buvo saugomos vietinių bičių draustinyje Jurbarko ir Tauragės miškų masyve.
Apie 1995 m. panaikinus šį draustinį, lietuviškų bičių būklė liko nežinoma, o 2015 m. buvo paskelbta apie šių bičių išnykimą.
Keturių Gamtos tyrimų centro mokslininkų komanda, 2017–2019 m. tyrinėjusi Lietuvos medunešių bičių genofondą, atskleidė, kad šalies bitynuose, kuriuose bitininkaujama senaisiais tradiciniais būdais – gaudant spiečius ir nekeičiant motinų – dalis bičių šeimų priklauso lietuviškos tamsiosios medunešės bitės motininėms linijoms.
Tai reiškia, kad nepaisant panaikinto draustinio ir įvežtinių bičių gausos, vietinės bitės Lietuvoje išliko iki šiol.
Mokslininkų nuomone, išlikusi vietinės tamsiosios medunešės bitės populiacija yra vertinga savo gebėjimu prisitaikyti prie Lietuvos gamtinių sąlygų, todėl šio genetinio ištekliaus išsaugojimas ir gausinimas, atrenkant geriausias savybes, yra labai svarbūs Lietuvos bitininkystės ateičiai.
„Gana simboliška, kad šį projektą pradėjome 2017 metų vasarą, artėjant Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiui. Labai tikėjomės tokios prasmingos mūsų šaliai sukakties proga džiugiai paskelbti, jog Lietuva turi išsaugojusi savo vietinę bitę. Ta mintis šiam projektui ir mums suteikė ypatingą reikšmę“, – sako projekto vadovė, Gamtos tyrimų centro vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Laima Blažytė-Čereškienė.
Nors vietinės bitės paieškos vyko pakankamai greitai ir sklandžiai, tačiau visgi prireikė gerokai daugiau laiko, kad būtų aplankyti atokūs kaimai Lietuvos giriose ir ten surinktų mėginių pakaktų reprezentatyvioms ir patikimoms išvadoms.
Pasak dr. Laimos Blažytės-Čereškienės, vietinės bitės buvo ieškoma bitynuose, kurie naudoja senus bitininkavimo metodus – gaudant spiečius ir nekeičiant motinų, esančius didžiuosiuose Lietuvos miškų masyvuose bei atokiai nuo stambių bitynų, užsiimančių įvežtinių bičių intensyvia bitininkyste.
Per beveik trejus metus buvo aplankyti 25 Lietuvos rajonai, surinkti bičių mėginiai iš beveik 500 bičių šeimų, o jų genetinius tyrimus laboratorijoje vykdė dr. Vesta Skrodenytė-Arbačiauskienė ir dr. Svetlana Orlovskytė.
„Baigę tyrimus galime užtikrintai konstatuoti, kad nepaisant prieš beveik tris dešimtmečius panaikinto draustinio ir įvežtinių bičių gausos, vietinių tamsiųjų medunešių bičių vis dar esama kai kuriose Lietuvos vietovėse. Daugiausia šių bičių yra išlikę Karšuvos girioje – buvusio vietinių bičių draustinio teritorijoje, taip pat Dainavos ir Labanoro giriose“, – sako projektui vadovavusi dr. Laima Blažytė-Čereskienė.
Jos teigimu, pastaruoju laikotarpiu tamsioji medunešė bitė (lot. Apis mellifera mellifera) nyksta daugumoje Europos šalių dėl įvežtinių bičių rasių, laikomų produktyvesnėmis, veisimo ir platinimo, todėl ji pradėta saugoti.
„Įdomu, kad Lietuvos tamsiųjų medunešių bičių populiacija yra išlaikiusi didelę genetinę įvairovę. Mūsų tyrime buvo aptiktos net devynios skirtingos motininės linijos. Kitų požymių įvertinimas patvirtino, kad daugiau kaip pusė šių bičių šeimų išlaikė iki 1980 metų nustatytus būdingus Lietuvos vietinei bitei bruožus“, – pasakoja tyrimus vykdę dr. E. Budrys ir dr. V. Skrodenytė-Arbačiauskienė.
Mokslininkai įsitikinę, kad išlikusi vietinės tamsiosios medunešės bitės populiacija yra vertinga savo gebėjimu prisitaikyti prie Lietuvos gamtinių sąlygų – mūsų permainingo klimato ir nepastovaus medunešio miškingame kraštovaizdyje.
Lietuviškos bitės genetinių išteklių išsaugojimas ir gausinimas, atrenkant geriausias savybes, yra labai svarbūs ne tik Lietuvos bitininkystės ateičiai ir šalies gamtos paveldui, bet taip pat turi mokslinę, kultūrinę ir istorinę reikšmę.
Mokslininkų nuomone, Lietuvos bitininkai galėtų sėkmingai veisti šias vietines tamsiąsias bites miškingame kraštovaizdyje, kur jos savo savybėmis yra pranašesnės už įvežtines.
