Girdite? Ten mėlynoji zylė tarsi varpelis gieda. O čia juodoji meleta. Toks didelis juodas genys. O kodėl čia gyvena? Nes čia sengirė. Auga daug šimtamečių pušų, jam čia patinka.
Šiuo metu Vingio parke galima išgirsti apie 20–30 rūšių paukščių. Kai kurių rūšių net nepažinsi, jei ir pamatysi. Būtinai turi išgirsti, nes kai kurių rūšių paukščiai iš išvaizdos atrodo vienodai, pavyzdžiui, pilkoji zylė ir šiaurinė pilkoji zylė.
Dar prieš paskelbiant karantiną vaikščiodamas po Vingio parką, kur tiesiog pilna sparnuotos gyvybės, A.Skirpstas vis pasakojo, ką matė.
Neatsitiktinai pasikalbėti su paukščių stebėtoju A.Skirpstu ir pasirinkome būtent šią vietą.
Išgirdęs paukščio čiulbesį vyras gali pasakyti, kokia tai rūšis, kas jai būdinga, ir dar daug įdomių dalykų. Dažniau paukščius jis girdi, o ne mato. Nors kai kurių paukščių, kuriuos yra girdėjęs, gyvai nėra matęs.
Nuo vaikystės ornitologija besidominčio Alberto ausys būnant gamtoje nuolat įtemptos. Bet vyras prie to jau pripratęs.
Žmona ir 8 bei 12 metų dukterys irgi pripratusios, kad šeimos galva į planuojamas bendras atostogas visuomet įtraukia ir paukščių stebėjimą.
Iš Marijampolės kilęs Albertas, kaip ir kiekvienas azartiškas paukščių stebėtojas, telefone turi programėlę eBird. Sako – ji nuostabi! Į ją vyras įkelia visus kada nors matytus ar išgirstus paukščius. Gali bet kada pažiūrėti, ką ir kur matė vakar ar net prieš 20 metų. Sugrįžti į prisiminimus, ką tuomet veikė.
– Kiek pamatytų ar išgirstų paukščių yra jūsų sąraše?
– Viską, ką mačiau nuo vaikystės, irgi įtraukiau į programėlę.
Dabar mano sąraše, sakyčiau, nėra labai daug – apie 400.
Bet į jį įtraukti ir tie paukščiai, kuriuos mačiau ar girdėjau užsienyje. Pavyzdžiui, Lietuvoje bent kartą matytos 399 paukščių rūšys, bet realiai gyvena tik apie 200, nes yra migruojančių, užklystančių, tokių, kurių 50 metų niekas jau nematė.
Ta programėlė – tarsi socialinis ornitologų tinklas. Ji veikia tokiu principu: pavyzdžiui, atvyksta koks nors užsienietis į Marijampolę, prisijungia prie tos vietovės ir mato, koks ornitologas kada ir kokius paukščius čia yra matęs, vadinasi, ir atvykėlis gali tikėtis tokių čia pamatyti.
Kitu atveju sugaiši daug laiko ieškodamas paukščių, o pamatęs dar neatpažinsi. O žinodamas, ko tikėtis, gali susiplanuoti maršrutą. Kai pats planuoju keliones, pavyzdžiui, į visiškai naują, nežinomą vietovę, atsidarau tą programėlę, pasižiūriu, kokių paukščių tą sezoną galima pamatyti.
Lietuvoje yra klubas „250“, įsteigtas Lietuvos ornitologų draugijos. Tie, kurie Lietuvoje pamato daugiau nei 250 paukščių, tampa tikraisiais klubo nariais – jame dabar yra apie 20 narių. Jam priklausau ir aš.
Daugiausia yra matęs Ventės rago ornitologinės stoties vedėjas Vytautas Jusys, jo sąraše – per 300 Lietuvos paukščių.
Pasaulyje daugiausia paukščių yra matęs lietuvis ornitologas Algirdas Knystautas.
O, žiūrėkite, tai didysis margasis genys. Juodu – tai porelė. Patinas turi raudoną pakaušį, o patelė visiškai juoda galva, – vėl žvilgsnį į gamtą nukreipė ornitologas.
– Ar turite mėgstamiausius paukščius?
– Galbūt išskirčiau slanką. Laikant ją rankose iš arti matomas nuostabus plunksnų raštas. Bet šiaip labiausiai mėgaujuosi pačiu laikotarpiu, kai pirmą kartą pamatau pavasarį parskridusius paukščius.
Kad ir dirvinį vieversį. Jo giesmė užburia. Pempės, gervės skleidžia savo trimitavimus. Įspūdingos tetervinų tuoktuvės. Kai pirmą kartą išgirstu kikilio giesmę, tai jau reiškia pavasarį. Bet šiemet dėl šiltos žiemos šis laikotarpis džiugina mažiau, jis nėra toks išskirtinis.
– Turbūt dalis paukščių neišskrido? Gal daugiau jauniklių dėl to priperės?
– Nepriperės. Tiesiog sutaupys energijos skrydžiams, nes daug paukščių toli neišskrido, o dalis tokių, kaip varnėnai, kovai, kikiliai, neišskrido, liko žiemoti.
Yra tokia teorija, jog paukščiai išskrenda, kai sutrumpėja diena, nes pagal dienos trukmę jie įvertina, kad galės skirti daugiau laiko lesalo paieškoms ir taip išmaitinti jauniklius.
Paukščiai migruodami orientuojasi ne tik pagal žvaigždes, bet ir pagal tokius objektus kaip Eiffelio bokštas Paryžiuje.
– Ar yra paukštis, kurį svajojate kada nors pamatyti?
– Tarp ornitologų yra tokia sąvoka „laiferis“ (kilęs nuo angliško žodžio „life“ – gyvenimas) – tai paukštis, kurį iš tos rūšies pamatai pirmą kartą gyvenime.
Kai buvau Floridoje, ten man vien „laiferiai“ pasitaikydavo. Papildžiau savo sąrašą net 60-čia. O Lietuvoje kuo toliau, tuo mažiau tokių pasitaiko, tad azarto šiek tiek mažiau.
Bet jei pamatai, apima dvigubas džiaugsmas. Jeigu reikėtų įvardinti konkrečiai, labai smagu būtų Lietuvoje atrasti jau išnykusią žvyrę (baltąjį teterviną).
– Ar sunku atskirti konkretaus paukščio čiulbėjimą? Kokiomis savybėmis turi išsiskirti paukščių stebėtojas?
– Reikia turėti ir gerą klausą, ir atmintį. Be to, nuolat pakartotinai klausytis paukščių balsų įrašų, ypač žiemą, nes tikrai pasimiršta. Atrodo, perklausai namuose, atsimeni, bet išėjus į gamtą vėl viskas susimaišo.
Tiesa, yra ornitologų kursai. Man teko lankyti pas bulgarą. Įdomiausiai vyksta egzaminai.
Pirmiausia kelias sekundes rodoma nuotrauka ir turi pasakyti, kas tai per paukštis.
Kita dalis – atskirti iš balso. Tai labai sunku, nes būdamas tam tikroje vietoje jau daugmaž žinai, ko tikėtis, o per egzaminą gali išgirsti bet ką sėdėdamas fotelyje ir tada turi nuspręsti.
Bet net ir gamtoje visų, kuriuos išgirsti, atpažinti neįmanoma, nes būna skirtingos jų čiulbėjimo priežastys, pavyzdžiui, migracinis, išgąsčio, poravimosi.
Pastarąjį atskirti lengviausia. Jis emocingas, paprastai skleidžiamas tam tikrą laikotarpį. Pavyzdžiui, kikilis porą mėnesių taip pačiulba, ir viskas – atsiranda, vaikai, rūpesčiai, buitis. (Juokiasi.) Nėra kada jau čiulbėti!
Tada tarp paukščių vyksta kontaktinis bendravimas – tai panašu į tai, kai šeimos vaikšto su jaunikliais ir tarpusavyje bendrauja.
O gegutė gali kad ir visą vasarą poravimosi giesmę giedoti.
Kai kurie paukščiai gali turėti po keletą partnerių.
Tai ypač būdinga vištiniams paukščiams, tiems, kurie turi lytinį dimorfizmą (patinas nuo patelės labai skiriasi išvaizda, pavyzdžiui, kurtinys).
Rečiausias Europos giesmininkas – meldinė nendrinukė, ji aptinkama tik keturiose šalyse. Lietuvoje irgi. Tiek patelės, tiek patinėliai turi santykių su skirtingais partneriais. O gulbės, gandrai, plėšrieji paukščiai, tokie kaip ereliai, įgyja porą visam gyvenimui. Bet ir čia neretai būna neištikimybės dramų. O jeigu žūsta kuris nors, kitas susiporuoja iš naujo.
O! Čia bukutis rėkia. Jis gali vaikščioti žemyn galva kaip koks akrobatas, – išgirdęs pakomentavo paukščių stebėtojas.
– Kokia elgsena, būdinga paukščiams, panaši į žmonių? Kas jus patį nustebina?
– Jūriniai ereliai į lizdą atsineša gyvą, visai nesužalotą suopio jauniklį ir palieka lizde „geresniems laikams“. Kaip žmonės parsineša maisto namo ir pasideda į šaldiklį. Bet yra ir visokių mitų. Vienas įstrigęs iš vaikystės.
Prancūzo Jules’io Verne’o romane „Kapitono Granto vaikai“ aprašytas atvejis, kaip stambiausias pasaulyje plėšrusis paukštis andinis kondoras neša Robertą sugriebęs nagais – realybėje tai būtų neįmanoma, nes šio paukščio kojos kaip vištos ir jis minta dvėseliena.
Dar įdomu, kad paukščiai vieni kitus mėgdžioja. Pavyzdžiui, kėkštas kopijuoja suopio balsą, gali net arklio žvengimą pamėgdžioti. Strazdas giesmininkas mėgdžioja kitus paukščius, gyvenančius jo aplinkoje, pavyzdžiui, erškėtžvirblį. Didžiosios zylės jau po perėjimo kartoja kitų paukščių garsus. Varnėnai kaimo vietovėse pamėgdžioja vištas, gali ir volunges pakartoti. Pasitaiko, kad kai kas dėl to ir suklysta – mano, jog išgirdo kitą paukštį, nors iš tikrųjų buvo varnėnas.
– Kaip iki šiol su šeima planuodavote keliones? Ar derindavote jas prie savo pomėgio stebėti paukščius?
– Kai dėliodavomės maršrutą, pakeliui į pramogų parkus ar kitas lankytinas vietas būtinai įtraukdavau ir taškus, kuriuose galima pamatyti paukščių.
Gal kokia nors užtvanka yra. Pro ją prasukęs iškart pasižymiu savo programėlėje, ką naujo pamatau. Kai buvome Fuerteventūros saloje Kanarų salyne, sužinojau, kad ten galima pamatyti puošnųjį einį.
Kaip tik prieš kelias dienas buvo kažkas matęs. O aš važinėjau, vaikščiojau ir niekaip neradau. Šeimai net atsibodo laukti. O jis nemažas, juk privalau pamatyti! Jau buvo vakaras, sėdau į automobilį nusivylęs ir žiūriu – eina prie pat. (Juokiasi.) Griebiau fotoaparatą, iššokau iš mašinos ir dar spėjau įamžinti.
Žinoma, pasitaiko, kad ir nepavyksta pamatyti. Pavyzdžiui, Tenerifėje gyvena dvi karvelių rūšys, būdingos tik tai salai, – kanarinis karvelis ir laurinis karvelis. Vaikščiojome po miškus, gal 10 kilometrų išvaikščiojome ir niekur nepastebėjome. Pasilikau kitam kartui.
Jeigu nori pamatyti tikrai daug paukščių, turi važiuoti į Pietų Ameriką – Kosta Riką arba Braziliją.
Šių metų pradžioje, dar prieš pasaulyje pasklindant klastingajam koronavirusui, Kanarų salyną iškeitėme į Floridą. Parsivežiau apie 60 pamatytų naujų paukščių rūšių, žinoma, visi „laiferiai“, tačiau tikėjausi daugiau.
Jeigu būčiau važiavęs su gidu, paukščių sąrašas būtų buvęs dar ilgesnis – gal kokį šimtuką būčiau susirinkęs. Pas mus balandį Nemuno deltoje galima sutikti daugiau paukščių – ten per 5 valandas galima suskaičiuoti apie 100 rūšių.
Viena britų žurnalistė yra sakiusi, kad ėmė keliauti tik su ornitologais, nes jie esą nuveda į tokias vietas, kur daugiau niekas kitas nelenda.
Žiūrėkite, matote, ant kamieno vaikšto mažas paukštelis. Tai liputis. Jis panašus į bukutį, taip pat gali vaikščioti žemyn galva. Girdite? Ten bukutis, – atpažino ornitologas.
– Ar šeimoje nekyla nesutarimų dėl jūsų pomėgio? O gal ir žmoną juo užkrėtėte?
– Mano žmona visiškai iš kitos srities, ji – grafikos dizainerė, tačiau mano pomėgį priima. Juk ji mane tokį sutiko. Dauguma ornitologų, kuriuos pažįstu, paukščiais domisi nuo vaikystės.
Nors žmonos sudominti paukščiais nepavyko, keliaudami kartu jau pamatėme daugybę įdomių vietų. Bet turiu ir išskirtinai savo savaitgalio tradiciją – atsikeliu anksčiau ir apsuku ratą aplink Vilnių – Paluknio pievas, Rūdininkų girią, Papio ornitologinį draustinį.
– Ar paukščių stebėjimą ir fotografavimą sunku suderinti?
– Sunku. Jei nori gerai nufotografuoti kokias nors konkrečias paukščių rūšis, turi vienoje vietoje išbūti ilgą laiką. Pasistatyti palapinę, pasiruošti aplinką.
Pažįstu tokių, kurie nendres nušienauja, prideda maisto, viliojimui naudoja paukščių balsų įrašus, nors tai daryti reikėtų labai atsakingai ir saikingai.
Jie palapinėje prabūna visą dieną. Žinoma, tada galima pagauti gražių kadrų.
Fotografuojant paukščius atstumas net svarbesnis už techniką. Kuo arčiau paukščio esi, tuo nuostabesnį vaizdą užfiksuosi. O man įdomiau vaikščioti ir stebėti.
Turiu fotoaparatą, jį kartais nešiojuosi, bet panaudoju dažniausiai tada, kai pamačius paukštį kyla kokių nors klausimų.
Žinoma, jei spėju išsitraukti fotoaparatą. (Juokiasi.) Tada išstudijuoju nuotrauką.
– Ar turite dar kokių nors pomėgių?
– Nuo 2005 metų žaidžiu futbolą Sekmadienio futbolo lygoje, pastaruosius metus atstovavau šalies sporto žurnalistų komandai „Pressas“.
Tačiau futbolo lieka vis mažiau, pereinu į ne tokią sveikatai pavojingą veiklą – bėgimą. Nuo pernai esu bėgimo klubo NEKO narys. Kiekvieną kartą grįžęs į Marijampolę susitinku su vietos bėgikais, kad nubėgčiau vadinamąjį ilgą bėgį (angl. „long run“), o metų pabaigoje visi susitinkame nuvažiuoti apie 150 kilometrų plento dviračiais.
Bėgimą kartais galima puikiai suderinti su paukščių stebėjimu. Pavyzdžiui, kasmet sudaromas paukščių perėjimo žemėlapis, kai reikia apvažiuoti ar apeiti tam tikras teritorijas. Tai aš šalia Vilniaus bėgiodamas įsimenu, kur ką išgirstu, ir grįžęs pažymiu.
– Ar jūsų giminėje dar yra gamtininkų?
– Kiek domėjausi, nebuvo. Nors mano pavardė sako ką kita. (Juokiasi.) Skirpstas – guobinių šeimos, panašus į guobą. Retai kur Lietuvoje auga. Mažai esu matęs. Man pačiam labiau patinka skroblai. Yra ir tokia pavardė.
O aš pats pradėjau domėtis gamta ne nuo paukščių, o nuo žuvų.
Bet viskas prasidėjo netradiciškai – ne tėvas mane, o aš būdamas 8-erių jį nusivedžiau žvejoti. Ir jis taip užsikabino, kad iki šiol žvejoja. Kai išėjo į pensiją, beveik kasdien eina žvejoti.
– O kaip nuo žuvų perėjote prie paukščių?
– Kai gyvenau Marijampolėje, irgi dažnai eidavau žvejoti. O žvejojant aplinkui būdavo paukščių. Jie vis atkreipdavo mano dėmesį. Ir kai mokykloje įvairių būrelių vadovai kvietė prisijungti, tarp jų buvo ornitologas. Mane iškart patraukė.
Pirmuoju mokytoju tapo Anatolijus Lesnickas, pas kurį 1992 metais pradėjau lankyti ornitologų būrelį tuometiniame Moksleivių kūrybos centre.
Prasidėjo vaikščiojimai prie upės, kur mokė atpažinti paukščius. Pradėjome nuo gulbių, kurių Lietuvoje yra trys rūšys. Manęs nebedomino niekas kitas, tik paukščiai. Iki tol lankiau futbolą, bet atsiradus paukščiams ėmiau vengti treniruočių. Jų laiku eidavau prie upės stebėti paukščių ir pildydavau savo užrašus. Galiausiai sportą mečiau.
Ėmiau važinėti po konferencijas, rengdavau pranešimus. Pirmasis rimtesnis pranešimas buvo Lietuvos gamtos moksleivių konferencijoje „Žiemojantys paukščiai Marijampolėje.“
Būdamas paauglys baigiau ornitologų mokyklą gamtininkų centre Vilniuje, į kurią su žemėlapiu važinėdavau iš Marijampolės. Dabar susimąstau, kaip tada mane tėvai vieną paleisdavo.
– Ar turėjote ornitologijoje kokį nors įkvėpėją, iškilią asmenybę?
– Pagrindinis mano įkvėpėjas, gamtos korifėjus – Tadas Ivanauskas. Turiu visas jo knygas – nuo bibliografinių retenybių, išleistų A.Smetonos laikais, iki „Lietuvos paukščių“ tritomio.
Vaikystėje skaitydavau visas knygas apie paukščius, interneto juk nebuvo. Vėliau gyvai sutikti jų autoriai palikdavo didelį įspūdį, pamenu, kai mokiausi neakivaizdinėje ornitologų mokykloje ir staiga į pamoką įžengė šviesaus atminimo Ričardas Kazlauskas, buvo kažkas nepaprasto.
– Kaip potraukis prie gamtos, paukščių vėliau virto profesija?
– Jau septintoje klasėje buvo aišku, kad stosiu į biologijos specialybę. O būdamas 17 metų įsidarbinau Gamtos tyrimų ir ekologinio švietimo stotyje laborantu. Važiuodavome į ekspedicijas po visą Lietuvą, atlikdavome botaninius tyrimus.
Koks buvo mano darbas? Pavyzdžiui, gaudavome užsakymą iš kokio nors regioninio parko, kad reikia ten ištirti augaliją.
Nuvykdavome ten, gyvendavome kokią savaitę ir darydavome tyrimus.
Iš pažiūros gal atrodo labai nuobodus darbas, tuo labiau kad viskas lotynų kalba. Ten dirbau septynerius metus. Tačiau visuomet greta domėjausi paukščiais, jie buvo svarbesni.
Kiti žmonės važiuodavo į gamtą pailsėti, o man būdavo priešingai – kartais grįždavau į miestą ant asfalto, kad pailsėčiau nuo gamtos.
– Todėl ir sugalvojote persikelti į sostinę?
– Marijampolėje tapo nebeįdomu. Tada man buvo 24-eri. Tuo metu aš neakivaizdžiai studijavau biologijos mokslus.
Sostinėje iš pradžių buvo sunkoka. Negavau net mokytojo darbo. Teko imtis darbų ne pagal profesiją, bet ryšys su ornitologų bendruomene nė akimirką nebuvo nutrūkęs.
Sugalvojau nusipirkti teleskopą paukščiams stebėti ir nuvykau į specializuotą parduotuvę. Man ten taip patiko, kad užsimaniau dirbti, o jie kaip tik ieškojo naujo darbuotojo.
Ir štai jau 12 metų ten dirbu. Laikui bėgant įkūriau ornitologijos skyrių, į kurį ėmė užsukti žinomiausi šalies ornitologai.
Ornitologų draugija, kuriai aš priklausau nuo 1994 metų, kasmet spalį organizuoja varžybas „Paukščių ralis“.
Susirenka geriausi šalies ornitologai, pastaruoju metu atvažiuodavo ir iš kitų šalių. Jie visai dienai išvažiuodavo į pamarį, o vakare aiškindavosi, kuri komanda per 12 valandų pamatė daugiausia paukščių.
Ornitologų bendruomenė keičiasi informacija, kas kur kokį paukštį pamatė.
Visai kas kita, jei, pavyzdžiui, pradeda perėti kokios nors retos paukščių rūšys. Po daugelio metų Lietuvoje vėl pradėjo perėti gyvatėdis – tai laikome paslaptyje dėl piktavalių.
Gal naminė pelėda išlįs – ji gyvena Vingio parke. O čia didžioji zylė, ji dažniausia Lietuvoje. Iš viso aptinkamos 9 zylių rūšys ir 7 iš jų galima sutikti Vingio parke. Dažniausiai sutinkamas Lietuvoje paukštis – kikilis. Bet negirdėjau mums vaikštant.
Gal slepiasi nuo stipraus vėjo, nes jau prieš kelias savaites girdėjau. Juodasis strazdas jau čiulba, liepsnelė, karietaitė – antras pagal mažumą paukštis Lietuvoje. Mažiausias – nykštukas irgi yra aktyvus, – žingsniuodamas pavasario ženklus vardijo paukščių stebėtojas A.Skirpstas.
