Ne paslaptis, gimiau, užaugau ir visą laiką gyvenu Juodkrantėje. Mano tėtis ir bočius (Amžiną Atilsį jiems abiem) buvo žvejai. Dabar tai vadinama žvejais verslininkais, nors man sunkiai liežuvis apsiverčia šį gyvenimo ir pragyvenimo būdą vadinti verslu, man tai tiesiog amatas.
Taigi, ko gero jau supratote, kad kalba eis apie šiomis dienomis nugriaudėjusią naujieną, jog ketinama visiems laikams uždrausti verslinę žvejybą Kuršių mariose. Kalbas girdėjau ir kiek anksčiau, bet vis maniau, kad sveikas protas nugalės ir tokio įstatymo projektas niekad neatsiras Seime. Atsirado...
Ir dabar pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos laikais jaučiuosi taip, lyg iš manęs ketina atimti tautybę, pilietybę ir dar į Sibirą ištremti. Tik dabar suprantu ir jaučiu tai, ką jaučia žmonės, kurių artimiesiems nustatoma mirtina liga ir gydytojai pasako, kad Jūsų artimajam liko gyventi mėnuo ar du, o jei išgyvens, bus stebuklas...
Žiūrėkite daugiau: lietuva-stebuklas-po-atviru-dangumi/zvejo-diena/"="">lietuva-stebuklas-po-atviru-dangumi/zvejo-diena/"" target="_blank">Lrytas.lt multimedija. Žvejo diena Kuršių mariose: paskui laimikį – į gamtos perlą
Nuo vaikystės pažinojau visus jau buvusius ir esamus, dabar vadinamus verslininkus žvejus Juodkrantėje, todėl labai skaudu skaityti tą nuteikinėjimą prieš, paverčiant juos liaudies priešais Nr. 1 ir tą pilamą purvą bei melą ant šio amato atstovų.
Taip (lyginant 20-30 metų atgal) žuvies ištekliai mariose yra sumažėję, bet kaltinti dėl to tik žvejus verslininkus – per žiauru ir neteisinga.
Suprantu, kad šioje situacijoje patraukliausias atpirkimo ožys ir yra žvejai verslininkai, juk apkaltinti didelius pramoninkus dėl marių taršos ar dėl pastovaus uosto gilinimo ar kt. priežasčių, būtų žymiai sudėtingiau, o žvejui mėgėjui gal ir nelabai įkandama, o užsipulti vos keliasdešimt amatininkų – niekų reikalas.
Iš rašomų komentarų susidaro įspūdis, kad žvejams mėgėjams tiesiog per maža mariose vietos, kaip sako liaudis – nepasidalina vyrai smėlio dėže.
Ne šventieji puodus lipdo... Taip yra ir su žvejais verslininkais ir tikrai su žvejais megėjais, todėl labai keista iš pastarųjų girdėti šiuos absurdiškus kaltinimus prieš verslininkus, neva jie išgaudo tūkstančių tūkstančiais tonų, tik uždeklaruoja mažai, uždirba milijonus, bet mokesčius nuslepia.
Ir per skambus šioje istorijoje žodis „verslininkas“. Kaip minėjau, pažinojau juos visus ir galiu drąsiai teigti, nėra ir nebuvo nei vieno turtingo ar kiek labiau pasiturinčio žvejo Juodkrantėje.
Anuomet buvo 10-12 žvejų grandžių (po 3 vyrus), dabar Juodkrantėje ištisus metus žvejoja vos 4 įmonės (po 2 vyrus) ir nei vieno iš jų nėra turtuolio (važinėja 10-15 metų senumo automobiliais, butų savo vaikams Neringoje neįperka, į marias eina ne prabangiais kateriais ar pan., o paprasčiausiom žvejiškom valtim, užsidirba tik savo šeimos išlaikymui).
Anaiptol, tai labai sunkus fizinis darbas, iš kurio kiekvienas žvejas garantuotai „užsidirba“ krūvą įvairiausių negalavimų. Kiekvienas anksčiau ar vėliau kaip premiją gauna sąnarių ligas ar išvaržas ir pan. negalavimus.
Turbūt, kils logiškas klausimas, tai kodėl jie nemeta šio sunkaus ir ne taip pelningo verslo? Manau, kad kalta čia tik aplinka, genai ir Kuršių nerijos aura bei dvasia...
Visa tai labai sunku paaiškinti, bet kiekvienas vietinis tai jaučia, supranta ir tai teka kiekvieno čia gyvenančio senbuvio gyslomis (net jei jo šeima su žvejyba ir nėra susijusi tiesiogiai).
Gerbiu, myliu ir lenkiu galvas prieš šiuos žmones, vien dėl to, kad jie yra neatsiejama viso to dalis, dėl ko Kuršių nerija yra ypatingas ir išskirtinis kraštas, turintis gilias šimtametes žvejybos tradicijas ir ypatingą gyvenimo būdą.
Prieš šimtmečius žvejyba šiuose kraštuose buvo vienintelis daugelio čia gyvenusių pragyvenimo šaltinis, dabar – tai visos pakrantės dvasia ir siela, šio krašto neatskiriamas kraštovaizdžio elementas bei neabejotinai – identiteto dalis, gyvenimo būdas ir begalinė pridėtinė vertė visai pakrantei, kurią sukuria žvejai AMATININKAI.
Todėl labai nuoširdžiai jūsų prašau: neatimkite Kuršių nerijos sielos ir auros, mūsų „tikėjimo“ ir identiteto.
Priimdami sprendimą nesivadovaukite vien tik nepagrįstais kaltinimais ir melu, atsižvelkite į Kuršių nerijos istoriją, įvertinkite visus argumentus ir faktus pagrįstus mokslininkų, raskite geriausius sprendimus tenkinančius abi puses ir padovanokite Kuršių nerijai stebuklą, juk ji jo verta... Ko gero to paties vertas ir kitas krantas.
Tad kreipiuosi į jus, Aplinkos ministre Simonai Gentvilai ir Aplinkos apsaugos komiteto pirmininke Aiste Gedviliene, mūsų krašto žvejai vis dar laukia atvirų diskusijų prie apskrito stalo su Jumis ir žvejais mėgėjais.
***
Portalas lrytas.lt primena, kad Seimo Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos (TS-LKD) narė, Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkė Aistė Gedvilienė įregistravo tai numatančias Žuvininkystės įstatymo pataisas, kurias savo parašais parėmė 40 Seimo narių iš visų parlamentinių frakcijų.
Įregistruotame projekte numatoma, kad verslinė žvejyba ežeruose bus nebegalima nuo kitų metų, o per trejus metus verslinės žvejybos įmonės turės pasitraukti ir iš Kuršių marių bei pagrindinių žuvų migracijos kelių. Už pasitraukimą iš verslo arba persiorientavimą numatomos kompensacijos, kurių tvarką iki šių metų lapkričio 1 d. turės parengti Vyriausybė ar jos įgaliotos institucijos.
