Iš pirmo žvilgsnio gamta gali atrodyti rami vieta, tačiau yra ir kita jos pusė. Iš tikrųjų gamtos pasaulis yra žiaurus gyvenimo ir mirties šokis.
Reaguodami į tai, daugelis gyvūnų ir augalų sukūrė įdomius ir stebinančius gynybos mechanizmus, kad apsigintų nuo plėšrūnų. Kai kurie jų gali stebinti, kiti priversti šlykštėtis, o kai kurie stebinti savo išrandingumu.
Pažvelkime į keletą įdomiausių ir ekstremaliausių gamtos gynybinių mechanizmų tipų.
1. Miksiniai apskritažiomeniai (Myxini)
Didžiausias jų gynybos mechanizmas: išstumti gleivinę medžiagą, kuri gali užkimšti užpuolikų žiaunas.
Apskritažiomeniai yra viena iš seniausių gyvų fosilijų planetoje. Jie gyvuoja mažiausiai 300 milijonų metų ir turi įdomią, bet bjaurią, gleivėtą medžiagą, kurią gali išspjauti užpuolimo atveju.
Ši medžiaga, sumaišiusi su vandeniu, išsiplečia, gali užsikimšti ir užgniaužti priešiškos žuvies žiaunas.
2. Miškinė varlė (Lithobates sylvaticus)
Didžiausias jų gynybos mechanizmas: natūralaus antifrizo gamyba, norint išgyventi neigiamą temperatūrą.
Viduržiemy šios varlės sugeba išgyventi atšiaurų klimatą, leisdamos savo kūnams gerokai sušalti. Jų širdys ir smegenys taip pat perkeliami į sąstingį be jokios veiklos.
Jos iš dalies atlieka šį neįtikėtiną žygdarbį išpumpuodamos į savo kūno audinius didelį kiekį gliukozės, kuri veikia kaip natūrali antifrizo forma, kad apribotų ledo kristalų susidarymą, kuris priešingu atveju susprogdintų jų ląsteles.
3. Holoturija (jūros agurkas) (Holothurioidea)
Didžiausias jų gynybos mechanizmas: išstumti priešui savo žarnas ir kitus organus, kad juos įpintų ir atgrasytų.
Jūros agurkas turi įdomų, bet bjaurų gynybos mechanizmą. Iškilus grėsmei, jis gali iš savo išangės išstumti savo lipnias žarnas ir kitus organus. Tai supančioja būsimą plėšrūną. Organuose taip pat gali būti nuodų, vadinamų holoturinu.
Šis organų išstūmimas nėra mirtinas, tačiau norint visiškai regeneruoti prarastus organus, jūros agurkui prireikia maždaug 6 savaičių.
4. Krabas boksininkas (Lybia tessellata)
Didžiausias jų gynybos mechanizmas: aktinijų panaudojimas kaip bokso pirštines apsaugai nuo plėšrūnų. Aktinijas supa pavojingi čiuptuvai, kuriuos dengia geliančios ląstelės.
Užmezgę abipusiai naudingus santykius, krabai boksininkai leidžia aktinijoms nemokamai pasivažinėti ant žnyplių.
Savo ruožtu krabas jas naudoja kaip nuodingas „bokso“ pirštines.
5. Sepija (Sepiida)
Didžiausias jų gynybos mechanizmas: užmaskuoti odą, kad įsilietų į aplinką.
Kitas įprastas gamtos gynybos mechanizmas yra paprasčiausias slėpimasis, o ne kova.
Čia išsiskiria sepija, viena iš puikiausių gamtos kopijuotojų ir kamufliažo ekspertų. Jos sugeba greitai pakeisti odos spalvą ir kūno formas, kad įsilietų į aplinką arba atitrauktų galimus plėšrūnus.
6. Malaizijos sprogstančiosios skruzdėlės (Colobopsis saundersi)
Didžiausias jų gynybos mechanizmas: šios skruzdėlės savaime susinaikina gindamos koloniją užpuolimo metu.
Šios skruzdės gali turėti vieną didžiausių priešiškų gamtos gynybos mechanizmų.
Malaizijos skruzdėlės kareiviai turi dvi dideles nuodų liaukas, kurias skruzdė naudoja, kad nugalėtų įsibrovėlius ir apgintų koloniją. Tai daro smarkiai lankstydamasi, kad jos pilvas atsivertų ir skysčio pripildytos liaukos sprogtų, ir apipuršktų priešą lipnia nuodinga medžiaga.
Šis veiksmas kainuoja skruzdžių kareivio gyvenimą, tačiau gali rimtai sutrukdyti ar net užmušti užpuoliką (-us).
7. Lėtasis loris (Nycticebus)
Didžiausias jų gynybos mechanizmas: save ir dantis patrinti nuodingoje medžiagoje, išsiskiriančioje iš letenų liaukų. Kai kuriems plėšrūnams šis nuodas gali sukelti anafilaksinį šoką.
Paprastai labai lėtai judanti būtybė, loris yra gana pažeidžiama plėšrūnų. Ant letenų yra nuodingos liaukos, kuriomis gyvūnas patepa nuodus ant kailio arba jas palaižo, kad dantys būtų nuodingi. Nuostabiausia, kad toksinas suaktyvėja tik natūralios cheminės reakcijos metu sumaišytas su lorio seilėmis. Dėl to jis yra vienintelis žinomas nuodingas primatas.
8. Dygliakiaulė (Hystricidae ir Erethizontidae šeimos)
Didžiausias jų gynybos mechanizmas: spyglių panaudojimas, siekiant užpulti potencialius plėšrūnus.
Dygliakiaulė gamtoje naudoja nesenstančią strategiją – puolimas yra geriausia gynybos forma. Tai daro pakeldamas labai ilgus spyglius ir puldamas užpuolikus atbulas arba šonu. Jos taip pat gali atsilaikyti gynybinėse situacijose, panašiai kaip senų laikų falangos.
Vienas iš įspūdingiausių gynybinių mechanizmų tipų taip pat yra staiga sustoti ir leisti dygliaukiaulę puolančiam plėšrūnui stačia galva į jas įsibėgėti. Dėl to spygliai atsiskiria ir jie gali įsitvirtinti plėšrūno kūne.
Tai yra labai skausminga, o spyglius sunku ištraukti.
9. Bombožygis (Carabidae)
Didžiausias jų gynybos mechanizmas: išpurškia kenksmingus chemikalus, kuriuos sumaišius, susidaro sprogstama karšto skysčio reakcija.
Bombožygis sugeba apipurkšti savo priešus karštu, kenksmingu kūno skysčių purškalu iš išangės. Tai yra hidrochinonų, vandenilio peroksido ir fermentų mišinys.
10. Teksaso raguotasis driežas (Phrynosoma cornutum)
Didžiausias jų gynybos mechanizmas: suspausto kraujo purškimas iš akių.
Iškilus grėsmei, Teksaso raguotasis driežas sugeba išpurkšti savo pačių kraują bet kuriam potencialiam užpuolikui. Tačiau tai yra paskutinė išeitis, kai nepavyksta užsimaskuoti ir nepadeda ant driežo odos esantys spygliai.
11. Dygliuotasis tritonas (Pleurodeles waltl)
Didžiausias jų gynybos mechanizmas: panaudojant savo šonkaulius, kad susidarytų nuodingi smaigaliai.
Užpultas šis tritonas sugeba išstumti šonkaulius už odos ribų ir suformuoti smaigalius, kurie padeda apsiginti. Tai daro, atitolindamas juos nuo stuburo ir padidindamas kampą 15 laipsnių.
Tada jo oda išsitempia, o šonkauliai prasiskverbia pro „karpas“ išilgai jo šonų ir tuo pačiu metu per odos poras ant jų išsiskiria nuodinga medžiaga. Geriausia tai, kad tai atrodo neskausminga ir išgyvenama strategija.
