„Meška būtent Tamošiūnų būrelio plotuose pastebėta pirmą kartą, nors aplinkiniuose plotuose, kad ir retai, bet buvo užfiksuota. Paskutinį kartą pėdas buvo radę VMU Latvelių girininkijos darbuotojai nuo šios vietos už kokių 8 km. Užfiksuota galima sakyti beveik Biržų girios viduryje“, – sakė R.Šarkanas.
Gamtininkas Andrius Gaidamavičius portalui lrytas.lt sakė, kad yra didelė tikimybė, jog Biržų girioje užfiksuota rudoji yra ne vienintelė Lietuvoje apsistojusi meška.
„Meškos Lietuvoje gali gyventi ir ko gero jau gyvena. Kadangi atsirado tvora, tos, kurios užklydo iš Baltarusijos, negalėjo grįžti. Labanoro girioje, Januliškio kaime, praėjusią žiemą radau meškos pėdsakus. Jauna buvo meška, nedideli pėdsakai, spėju, kad maždaug dvimetė. Pavasarį Molėtų ūkininkas ją nufilmavo aplink Molėtus. Iš filmuotos medžiagos matėsi, kad ji nedidelė, turbūt, kad buvo ta pati.
Prieš kelias dienas vietos gyventojai informavo, kad Labanoro girioje rado ekskrementų. Atsiuntus nuotraukas paaiškėjo, kad tai iš tikrųjų meškos ekskrementai. Taigi, bent jau Labanoro girioje tikrai gyvena viena meška, likusi nuo praėjusios žiemos ir dėl tvoros ji negalės grįžti į Baltarusiją. Matyt, Biržuose ta pati situacija“, – portalui lrytas.lt sakė A.Gaidamavičius.
Gamtininkas Selemonas Paltanavičius taip pat sako, kad meška nebeturėtų stebinti – kaimyninėje Latvijoje bei Estijoje meškos nėra išnykusios, todėl nenuostabu, kad meška iš Latvijos galėjo užklysti ir į gana netoli esančius Biržų miškus.
„Biržų giria visai netoli nuo Latvijos, o dabar ruduo, žvėrys migruoja. Biržų krašte meška nėra toks jau netikėtas gyvūnas. Žinoma, paskutinį dešimtmetį tokių vaizdų vis daugiau ne tik iš Biržų, bet ir iš Vidurio Lietuvos. Žvėrys tikriausiai būna čia, bet kadangi miškuose daug grybautojų rudenį, jiems nėra galimybės apsistoti ir pabūti ramiai vienoje vietoje – visi žvėrys išbaidomi.
Dabar dažniausiai meškos keliauja nuo šėryklos prie šėryklos, kur medžiotojai palieka grūdų, kombinuotų pašarų, obuolių. Meškos, radusios tokią vietą, ten ir laikosi, maitinasi“, – sako S.Paltanavičius.
Vis dėlto, nors šių žvėrių vizitai vis dažnėja, A.Gaidamavičius pastebi, kad jei šią žiemą pavyktų patvirtinti, kad Lietuvoje meška pasiliko žiemoti, tai būtų pirmas atvejis per 100 metų.
„Jos visą laiką užklysdavo, kasmet tie užklydimai būdavo vis dažnesni, o dabar didesnė tikimybė, kad apsigyvens, nes negali grįžti. Jos nežino, kur yra valstybės sienos, nes gyvūnai gyvena ne valstybėse, o gamtoje.
Meškos teritorija daug didesnė nei vilko, siekia 300 tūkst. hektarų ir daugiau, o miškų masyvai, besidriekiantys per kelias valstybes, yra jų bendri namai. Kadangi dabar yra fizinė siena, ta migracija nutrūks“, – priduria A.Gaidamavičius.
Tačiau šių miškų gyventojų, sako abu gamtininkai, žmonėms bijoti tikrai nereikėtų.
„Žinoma nereikėtų bijoti. Ji gyvena ir ji pati stengiasi kaip nors išvengti susitikimo su žmonėmis. Tikrai nereikia dėl to nustoti į miškus vaikščioti ar keliauti“, – sako S.Paltanavičius.
Tuo metu A.Gaidamavičius sako, kad realus pavojus kyla netgi ne grybautojams ar žmonėms, o patiems gyvūnams.
„Tą pavojų kelia žinių trūkumas. Valstybėse, kuriose nėra stambių plėšrūnų ir žmonės jų paprasčiausiai nesutinka, jie nežino, kaip elgtis susitikus, nuo vaikystės esame gąsdinami. Gąsdindavo, kad lūšis nuo medžio užšoks, nors jos niekada taip nemedžioja.
Daug yra baimių pas žmones ir tos baimės netiesiogiai žudo tuos stambiuosius plėšrūnus. Estijoje meškos gyvena, jų yra pusė tūkstančio ir niekas nekreipia dėmesio. Jei elgiesi pagarbiai su gyvūnais joks realus pavojus nekils. Plėšrūnai plėšrūnais neminta, o už žmogų didesnio plėšrūno planetoje nėra“, – sako gamtininkas.
