„Niekas nieko negali apie juos pasakyti, grybų kataloguose taip pat nerandu. Kas tai per grybai?“ – klausė vyras. Anot jo, kepurėtieji auga grupėmis, o didžiausio rasto grybo galvutės skersmuo siekė net 24 cm, aukštis su kotu – 25 cm.
Edmundas pasakojo, kad jauno grybo vainikėlis yra tvirtai priaugęs prie galvutės, o paskui atsiskiria. „Kirminai juos ėda, nors ir nelabai noriai, matyt, jiems neskanūs, o žmonėms gal tiktų? O gal tai gamtos kompensacija dzūkams už tai, kad baravykai iškeliavo į Žemaitiją?“ – retoriškai klausinėjo Edmundas.
Portalas lrytas.lt kreipėsi į Gamtos tyrimų centrą. Kaip tikino Mikologijos laboratorijos vadovė Jurga Motiejūnaitė, tai yra auksuotoji smulkiažvynė (lot. – Phaeolepiota aurea).
Kadangi grybas stambus ir efektingas – kepurėlių skersmuo gali siekti iki 35, o kotų ilgis – iki 20 ar dar daugiau centimetrų, o ir spalva išskirtinė – nenublukę vaisiakūniai būna ryškios gelsvai rusvos spalvos, be to, ta spalva būna labai tolygi, visas vaisiakūnis vienodas.
Be to, auksuotoji smulkiažvynė mėgsta derlingą dirvožemį, todėl dygsta pastebimose vietose: parkuose, pamiškėse, pakelėse ir daugelis žmonių atkreipia į ją dėmesį.
Tai vietinis grybas saprotrofas, t. y. minta negyva organine medžiaga, esančia dirvožemyje, nesudaro mikorizės su medžiais.
Pasiteiravus, ar šis grybas yra valgomas, specialistė maistui naudoti jo nepatarė.
„Nors kai kur galima rasti nuorodų, jog jis valgomas, vaisiakūniuose yra nedideli kiekiai cianidų grupės medžiagų, kurios gali sukelti apsinuodijimą, yra žinoma nemažai atvejų, kai jų pavalgę žmonės jautė virškinimo sistemos sutrikimus“, – sakė Mikologijos laboratorijos vadovė J.Motiejūnaitė.
