Granatai prinoksta vėlyvą spalį, persimonai ant šakų laikosi iki gruodžio, o apelsinų, citrinų, greipfrutų, kinkanų, kitų citrusų derlių galima rinkti per visą žiemą, nuo spalio iki balandžio. Todėl neverta stebėtis ant to paties medžio matant daugybę vaisių, o tuo pačiu metu jau gausybę pumpurų, žiedų ir net besimezgančių naujų vaisių.
Priklausomai nuo regiono, bet šiaip jau didelėje Graikijos dalyje kai kurie augalai žydi visus metus, ypač prie Jonijos jūros: įvairių rūšių rožės, alijošius, strelicijos („rojaus paukštis“), puansetijos, pelargonijos. Laukinėje gamtoje žiemą žydi Kretos irisai ir įvairiausių alyvinių bei rožinių atspalvių plukės, laukinės našlaitės. Kažkodėl laukinė gamta žiemą mėgaujasi būtent alyviniais ir violetiniais tonais.
Vasario mėnuo yra tas mėnuo, kai po gruodžio ir sausio darganų viskas masiškai pražysta. Pirmiausia ir kiek nedrąsiai irisai, kalijos, „Betliejaus žvaigždės“. Visi jie dažniausiai auga savaime kaip piktžolės tiek gamtoje, tiek prie namų ar soduose. O laukiniai miniatiūriniai ir fantastiškai kvepiantys narcizai pražysta jau sausį.
Be citrusų, net spalio pradžioje patys pirmieji žiedais apsipila migdolų medžiai ir tarsi išprotėjusios atrodo mimozos. Mimozų geltonumas akina iš tolo, tačiau joms nenusileidžia kamelijos, aplimpančios raudonais šiek tiek į rožes panašiais žiedais ir ne vienam svečiui kelia įtarimą – plastikinės jos ar tikros? Mimozoms imant blukti, jas pakeičia forzicija – lygiai tokia pat savo spalva akinanti, tik kokius 5 kartus mažesnė.
Jeigu vos peržengus Naujuosius metus, vietoje sniego Graikijos kaimai ir miestai pasipuošia baltomis gėlėmis dideliais žiedais – kalijomis, taip pat baltais irisais, narcizais ir pan., tai per ortodoksų Velykas atrodo, kad pražysta viskas, kas turi alyvinę spalvą: cerciai, visterijos, alyvos, palisandrai.
Ankstyvą pavasarį ypač kalnuoti salų kaimai būna apsupti tokio intensyvaus migdolų ir apelsinmedžių žiedų kvapo, kad daugelis naktimis užsidaro miegamųjų langus. Antraip rytą gali pabusti su nemažu galvos skausmu.
