„Indonezijoje jūroje matomumas siekia 20-30 metrų, o Lietuvoje, Baltuosiuose Lakajuose iki 5 metrų, prastesnis, pavyzdžiui, tik 3-5 metrai. Vos pradedi nerti, viskas aplink iškart ima tamsėti. Labai skiriasi ir augalija bei gyvūnija. Indonezijoje po vandeniu labai spalvota, daug koralų, kurie atrodo kaip gėlynai, taip pat įvairiausių gyvūnų – murenų, jūros vėžlių, barakudų, krevečių, krabų, jūros arkliukų, aštuonkojų, net mažų ir nepavojingų ryklių”, – pasakojo Ugnė.
Tačiau ne mažiau merginą nustebino ir lietuviškame ežere matyti vaizdai. Nors po vadeniu tamsu, panėrusi pamatė ir įdomių augalų, ir pažįstamų gyvūnų.
„Buvo labai įdomu. Po vandeniu buvo senas miškas, o į dugną suvirtę medžiai apaugę kriauklytėmis. 4-5 metrų gylyje mačiau daug žalių lapuočių. Tokių Indonezijoje nesu mačiusi. Taip pat buvo daug mažų lydekų ir kitų gėlavandenių žuvų”, – prisiminė Ugnė.
Matomumas pagerėja žiemą
Lietuviško povandeninio pasaulio įvairovę gyrė ir daugiau kaip dešimt metų nardantis tarptautinės narų asociacijos SSI filialo Lietuvoje – Utenos nardymo klubo atstovas, naras – gidas Bronius Vygelis. Tiesa, pripažino, kad Lietuvos vandens telkiniuose daug dumblių, tad vanduo drumstesnis, ypač vasarą, kai vyksta vandens eutrofikacijos procesasima – vanduo ima „žydėti”. B. Vygelis paaiškino, kad ypatingas vandens skaidrumas neprivalomas – norint pasigrožėti ir patyrinėti povandeninį gyvenimą, nebūtina matyti, kas yra už 30 metrų, O žiemą, kai nelieka bangų, vandenį padengia ledas ir liaujasi vandens eutrofikacijos procesai, matomumas iš viso puikus.
„Daugiausiai nardau Alaušo ežere. Čia labai skaidrus vanduo – matomumas dažniausiai siekia iki 6 ir daugiau metrų, ežeras didžiulis, kai kuriose vietose gylis siekia net 42 metrus, vis atrandu naujų įdomybių – kažkada pakrantėje buvusių senų sodybų buities rakandų, Antro pasaulinio karo laikmečio atributų, radome net nuskendusio lėktuvo liekanų. Alauše, kaip ir kituose Lietuvos ežeruose vyrauja ešeriai, seliavos, būna ungurių, karšių, lynų. Tiesa, su įranga neriantis naras dėl į vandenį iškvepiamo oro žuvis atbaido, todėl dažniausiai tenka pamatyti ungurius, vėgėles, lydekas, šios žuvys mažiausiai baikščios – kai kurios leidžiasi net paglostomos. Kitos žuvys dažniau matomos gelmėje, didesniame nei 20 metrų gylyje”,– sakė B. Vygelis.
Augalų po vandeniu liesti negalima
Pasak B. Vygelio, Lietuvos ežeruose augalai paprastai keroja mažesniame nei 5 metrų gylyje. Giliausiai aptinkama samanų. Aukščiau – daugybė skirtingų augalų – pelkinių duonių, viksvų, nendrių, meldų, asiūklių, vandens lelijų, lugnių. Tačiau B. Vygelis perspėjo, kad priešingai nei žuvų, bet kokių po vandeniu esančių augalų – įtraukti jie į Lietuvos raudonąją knygą ar ne – liesti negalima. Gamtoje viskas subalansuota – pažeidus vieną elementą, nukenčia kiti.
Gamtos apsauga B. Vygeliui labai svarbi. Todėl nardydamas stengiasi prisidėti prie jos puoselėjimo. Ne sykį kartu su kolegomis traukė iš vandens telkinių šiukšles. O prieš kelerius metus Alaušo ežere įrengė daugiau nei 150 kubinių metrų bendro tūrio neršavietes ešeriams – tam, kad šių žuvų populiacija didėtų.
„Vedu ir paskaitas apie vietos gamtą ir povandeninį pasaulį. Jų noriai klauso įvairi auditorija – nuo darželinukų iki jų tėvelių. Po to jie aktyviai prisideda ir prie šiukšlių rinkimo, teritorijų tvarkymo. Meilę gamtai ir pagarbą aplinkiniams svarbu skiepyti dar vaikystėje. Jaunas žmogus smalsus, imlus informacijai – jei pavyksta sudominti jaunimą, tai jie, grįžę namo ir seneliams, ir tėvams papasakoja, ką sužinoję, pamoko, pabara, jei šie nederamai elgiasi”, – teigė B. Vygelis.
Lietuvoje – ir vienas rečiausių pasaulio augalų
Narus už jų indėlį puoselėjant lietuvišką gamtą gyrė ir Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos skyriaus vedėjas Vilmantas Graičiūnas. Pasak jo, narai ne tik surenka šiukšles iš ežerų ir upių dugno, bet ir praneša apie nelegalius brakonierių paliktus tinklus, kurių nuo kranto nesimato. Jie taip pat padeda užfiksuoti kai kurių hidroelektrinių daromą žalą, pavyzdžiui, yra aptikę, kaip pavasarį turbinos kapojo ungurius.
„Narai taip pat gali rankomis gaudyti invazinius vėžius – rainuotuosius ir žymėtuosius. Tik nereikėtų skinti jokių po vandeniu esančių augalų, nes tai yra žuvų buveinės, slėptuvės ir nerštavietės. Taip pat ir lelijų bei lugnių žiedų. Šie augalai įtraukti į apribotų ar draudžiamų rinkti bei prekiauti laukinių augalų sąrašą”, – priminė V. Graičiūnas.
V. Graičiūnas paminėjo, kad Lietuvos vandens telkiniuose galima pamatyti ir vieną iš rečiausių pasaulyje vandens augalų, kuris maitinasi vabzdžiais. Tai – pūslėtoji aldrūnė. Lietuvoje jos buveinės telkiasi rytinėje šalies dalyje. Šių itin retų ir labai saugomų augalų aptinkama keturiuose Ignalinos rajono ežeruose – Alksno, Apvardų, Dysnų ir Rūžo.
V. Graičiūnas taip pat pasidžiaugė, kad pamažu sprendžiama kita opi problema – mažėja šiukšlių vandens telkiniuose ir prie jų. V. Graičiūnas paragino poilsiautojus visada prisiminti pagrindinę taisyklę – nepalikti gamtoje savo pėdsakų. Plaukiojančius baidarėmis ar plaustais perspėjo šiukšlių nemesti į vandenį. O žvejams mėgėjams priminė, kad jiems galioja reikalavimas susirinkti visas šiukšles, kurios yra 5 m spinduliu aplink juos.
