Iš įvairių motyvacijų, pagrindžiančių šiuolaikinės žmonijos egzistenciją, dabar, ko gero, svarbiausia – nedelsiant suskubti (jeigu nepavėlavome) rūpintis totaline aplinkosauga. Nebent žmonės susitaikys su mintim, kad koks skirtumas, kada viskas baigsis – šiaip ar taip, kiekvieno žmogaus egzistencija (jeigu turime omeny egzistenciją šiame pasaulyje) yra baigtina, tad, anksčiau ar vėliau... Bet tai būtų Egoizmas. Viena iš pačių bjauriausių žmogaus savybių.
Rugsėjo 7 d. „Šiaurės Atėnuose“ yra šia tema labai aktualus Marijos Sajekaitės straipsnis „Kas motyvuoja rūpintis aplinka?“. Liūdni pirmieji straipsnio sakiniai, informuojantys, kad „prieš kelias savaites Brazilijos Amazonės džiunglėse, upelyje, buvo rastas gamtosaugos aktyvisto Jorginho Guajajaros kūnas. Tarp Amazonės indėnų jis buvo lyderis, svarbi figūra, kovojusi prieš besaikį miškų kirtimą, - „Greenpeace“ duomenimis, per 40 metų šiame regione iškirstų miškų plotas prilygsta Kalifornijos valstijos dydžiui“ (...) 1988 m. nužudomas brazilas Chico Mendesas, kovotojas prieš Amazonės miškų kirtimą“. Autorė primena politologo Ronaldo Ingleharto idėją, pagal kurią žaliosios idėjos „atsiranda visuomenėse, pasiekusiose tam tikrą materialinės gerovės pakopą, kurioje nebereikia taip aršiai kovoti dėl stogo virš galvos ir maisto“.
Tačiau pastarųjų dešimtmečių pavyzdžiai rodo, kad Lotynų Amerikoje susirūpinimas aplinka „tampa tokiu svarbiu aspektu visuomenėse, kuriose žmonės tebekovoja dėl stogo virš galvos ir maisto ant stalo“. M. Sajekaitė pateikia nelabai mums palankią statistiką: pasirodo, „Gallup“ apklausos duomenimis, „JAV, Švedijoje ar Vokietijoje klimato kaitą didele grėsme 2007 – 2008 m. laikė 50 – 69 proc., na, o Norvegijoje ir Lietuvoje – mažiau negu 50 proc.“ Nors ką ten apklausos duomenys, ne jie galutinai nusprendžia vienos ar kitos valstybės poziciją dėl visiems svarbių problemų sprendimo. Pakanka prisiminti dabartinę JAV poziciją klimato kaitos klausimu...
Dabar norėtųsi detaliau aptarti Lietuvos gamtosaugos problemas. Aplinkosaugoje išdirbau dvidešimt penkerius metus, manau, kad šiek tiek šiuo klausimu galiu pasisakyti. Daugelis buvusių kolegų, ko gero, pritartų, kad mums nelabai sekėsi su ministrais. Mano nuomone, tik Vėbra (tuo metu ne ministras, o departamento direktorius) ir Kundrotas buvo verti šio vardo. Visi kiti – tik „vėjo nešiojamos sėklos“, anot vieno S. Gedos eilėraščio. Nemalonu rašyti tokį faktą, bet daugelis eilinių inspektorių jautėm, kad, pavyzdžiui, B. Bradausko „supratimas“ apie inspektorių atlyginimus buvo, švelniai tariant, iškreiptas – na, jie ten „prisiduria, taip sakant“. Nežinau, kaip ten kiti, bet negaliu nutylėti tokio fakto – kartą (tai buvo gal apie 1994-1995 metus) vienas verslininkas pasiūlė 500 dolerių kyšį. Sakau jam – turit laiko? Sako, turiu. Na, tai pasišnekėsim, sakau. Net nepatogu pasidarė matant, kaip keitėsi to verslininko veido spalva... Dabar, kai pagalvoju, įdomūs buvo laikai. Arba tais laikais, kai Aplinkos apsaugos departamentas buvo pavaldus Aukščiausiajai Tarybai, jautėmės kažkokie nepriklausomi, stipresni. Dar norėčiau paminėti faktą apie tai, kaip apsilankiau pas V. Landsbergį. O išėjo taip – mano mama buvo gydytoja, gydė jo dukrą, kažkaip įsišnekėjo... Po kurio laiko mama skambina – sako, turi nueit į Seimą. Nuėjau. Išsakiau viską, kas ant širdies gulėjo. V. Landsbergis sako – surašyk viską raštu. Surašiau. Po kurio laiko supratau, kad ministerijoje tuo mano vizitu ne visi patenkinti. Mat, demokratijos supratimas įvairus... Ką padarysi, gyvename „pliuralistinėj“ visuomenėj. Na, tiek to tų asmeniškumų.
O šių dienų aktualijos, greičiau vadintinos neatidėliotinai sprendžiamomis problemomis, verčia susimąstyti. Jau mūsų karta akivaizdžiai mato, kad klimato kaita vyksta. Ir gana sparčiai. Neseniai paskelbtas mokslininkų perspėjimas, kad nustatyta riba, iki kurios žmonija privalo imtis kardinalių pokyčių, jeigu nori sustabdyti (ar bent atitolinti) didžiųjų kataklizmų metą. Ta riba – 2035 metai. Paryžiaus susitarimas, kurį pasirašė ir JAV (nors dabar D. Trumpas ir pareiškė iš šios sutarties pasitraukiantis), suteikė šiokių tokių vilčių... Visa laimė, kad didelė dauguma gubernatorių (tų valstijų plotas –apie 40 proc. JAV ploto) pareiškė, kad ignoruos savo valstybės prezidento sprendimą – jie skatins saulės baterijų jėgainių plėtrą, kitų alternatyvių energijos gamybos būdų vystymą. Gal kartais pagaliau pajudės iš mirties taško klimato kaitos problemos sprendimas, o ne karts nuo karto surengiami tarptautiniai pasitarimai, kurie iki šiol baigiasi tik gražiomis kalbomis ir kilniais ketinimais? Nors manau, kad kol neįvyks bent jau regioniniu mastu rimtas sukrėtimas, tol viskas vyks ankstesne linkme...
Jau kuris laikas žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose nerimsta aistros dėl kirtimų Labanoro girioje. Prieš kurį laiką pasirodė pasiūlymas, kad nuo kitų metų Vyriausybė patvirtintų 6 proc. didesnę metinę kirtimų normą penkeriems metams. Motyvuojama tuo, kad iki šiol iškertamas metinis medienos kiekis toli gražu neviršija metinio prieaugio. Bet juk didžioji to prieaugio dalis – tai jaunuolynų metriniai ūgliai. Bet jaunuolynų ekologinė vertė toli gražu neprilygsta kad ir pusamžio ar juo labiau brandaus miško ekologinei vertei (turiu galvoje ne tik deguonies gamybą, bet ir kitas funkcijas – rekreacinę, bioįvairovės, pagaliau estetinę ir kt.). Švedų milžinas „IKEA“ kažkodėl stengiasi įvairiuose pasaulio kraštuose pirkti miškus, matyt, švedų vyriausybė toliaregiškiau žiūri į savo šalies miškus. Dėl miško kirtimų metinės normos padidinimo socialiniuose tinkluose pasisakė žinomi miškininkai R. Deltuvas ir trisdešimt penkerius metus girininku išdirbęs Petras Budvytis. Jų nuomone, to daryti nebūtina. Pagirtinas ir Seimo nario L. Balsio pasiūlymas uždrausti plynus kirtimus visose saugomose teritorijose, ne tik Nacionaliniuose parkuose, kaip yra dabar. Šiaip ar taip, saugomų teritorijų nėra per daug – tik 16 proc. šalies teritorijos. Pagaliau, verslininkams galima pasiūlyti daugiau auginti greit augančių miškų, pavyzdžiui, drebulynų, plantacinių želdinių (karklynų, naudojamų biokurui). O "IKEA" rykliai galėtų pradėti intensyviau domėtis kinų mokslininkų paskelbta žinia, kad jie baigia tyrimus, ir bus galima pradėti gaminti sintetinę medieną (ji puikiai tiktų baldų gamybai). Maloniai nustebino žinomo žurnalisto ir politologo Vladimiro Laučiaus straipsnis Delfi portale rugsėjo 21 d. „Pasprinkite savo mediena. Atsakymas urėdams ir babuinams“. Jis rašo: „Norint, kad situacija kistų į gera, reikia naujos kryptingos miškų politikos, o ne žaliaisiais apsimetančių politikų, miško prižiūrėtojais apsimetančių verteivų ir sentimentaliai virkaujančių gėlių vaikų, kurie maištauja dėl detalių, kai naikinama visuma“.
Išdirbęs Valstybinėje miškų tarnyboje Miškų kontrolės skyriuje aštuonerius metus, galiu drąsiai teigti, kad visus miškų mokslus krimtusius ar šiaip prie medienos verslo ir miškų naudojimo priėjusius asmenis galima suskirstyti į dvi grupes: tikruosius miškininkus ir medienininkus. Tikrieji miškininkai neužmiršta S. Daukanto minties – iškirsk mišką, ir Lietuvos neliks... Na, o medienininkai neužmiršta, kad nebus medienos, nebus pinigų... O jie – baisus užkratas, plintantis greičiau už afrikinį marą. Rašant šias eilutes, šmėkštelėjo galvoj nejauki mintis – neduok, Dieve, kad atsirastų į afrikinį marą panašus apibūdinimas „lietuviškasis godumas“...
Dėkui Dievui, kad yra toks šviesus žmogus kaip Andrejus Gaidamavičius. Kaip gražiai jis parašė apie Motiną Gamtą... O juk ji – mūsų visų Motina. Ir be galo džiugu, kad į jo šauksmą dėl Labanoro girios išsaugojimo atsiliepė daug jautrių žmonių. Tikrai tikiu, Andrejau, kad ne tik mes su tavim šventom vienatvės valandom pasišnekam su medžiu. Tai lietuvio bruožas – prisiminkim S. Daukantą, A. Baranauską, S. Gedą, J. Aputį, R. Granauską... Jeigu reikės, manau, pajėgsim sukviest žmones, ir kaip Sąjūdžio laikais apjuosim gyva grandine Labanoro girią.
