Finišuoti žada gegužę
Porą metų minkomas Nacionalinis miškų susitarimas šiuo metu yra patikėtas politikams. Jis atsirado pandemiją, 2021-aisiais užsimojus nustatyti, kaip turėtų būti ūkininkaujama miškuose, kurie patenka į saugomas teritorijas, o kartu esą nenuskriausti ir su mišku susijusio verslo – užtikrinti medienos sektoriaus aprūpinimą žaliava.
Aplinkos ministras Simonas Gentvilas viliasi, kad Lietuvos politinės partijos jį pasirašys per gegužę. „Esu optimistas, kad politinės partijos sugebės rasti savyje ryžto pasirašyti visuomenės – ne Aplinkos ministerijos, bet visuomenės – sukurtą dokumentą. Labai norėčiau tikėti, kad per gegužį sugebėsime sukviesti pakankamą kiekį politinių partijų, kurios įsipareigotų visuomenei tęsti šiuos darbu“, – neseniai „Žinių radijui“ sakė S.Gentvilas. Ministras konkrečiai neįvardijo, kurių politinių jėgų atstovai labiausiai priešinasi ar nėra linkę palaikyti susitarimo.
Ministerija yra parengusi atitinkamas Miškų įstatymo pataisas, kurios atitinka pagrindinius susitarimo tikslus. Pastaroji įstatyminė iniciatyva turėtų pasiekti parlamentą jau birželį. „Naujoji Miškų įstatymo redakcija Nacionalinio miškų susitarimo pagrindu įtvirtina tai, kad dešimtadalis Lietuvos miškų bus griežtai saugomi.
Gyventojams bus galimybė sudaryti partnerystės sutartis su greta esančiais miškais ir jų savininkais dėl to, kad nebūtų iškirstas jų pašonėje esantis miškas.
Įstatymo pakeitimai numato mažinti administracinę naštą ir tiems, kieno darbas susijęs su mišku, o saugomose teritorijose bus uždrausti plynieji kirtimai“, – sakė ministras. Jis tikisi, kad politinės partijos sugebės išgirsti ir „Girių spiečiaus“, ir kitų visuomenininkų raginimus pasirašyti nacionalinį miškų susitarimą.
Paslėptoji grėsmė
Politinės partijos kviečiamos išgirsti visuomenininkų raginimus, tačiau – ne miškininkų. Tačiau ką reiktų miškų sektoriaus verslui 10 proc. padidinta griežtai saugoma jų dalis?
„Lietuvoje rezervatai sudaro maždaug 1 proc. visų miškų. Tai – vietovės, kurioje negalima jokia ūkinė veikla, ir ne tik ji – į jas net žmonės negali įkelti kojos. Dabar gi norima, kad rezervatų padaugėtų dešimt kartų, – tokių apimčių nėra jokioje pasaulio šalyje.
Šio užmojo užkulisiai – noras smarkiai sumažinti Lietuvoje medienos bei biokuro gamybą. Toks ribojimas ypač naudingas šalims – agresorėms, kurios į Europą vis dar pumpuoja naftą, dujas ir biokurą iš savo medienos.
Mūsų politikai neatsparūs „minkštosioms“ galioms, o juk būtent pasitelkus vietos „žaliąsias organizacijas“ stengiasi energetikoje sumažinti vietinių žaliavų naudojimą ir taip mažinti Lietuvos energetinę nepriklausomybę“, – štai taip į Miškų įstatymo pakeitimus sureagavo Lietuvos miškininkų sąjungos prezidentas Aidas Pivoriūnas.
Anot jo, visa tai „gražiai pateikiama“ sugalvojus būtent Nacionalinį susitarimą dėl miškų, kuriuo norima padidinti saugomų teritorijų plotus esą reaguojant į visuomenės prašymus.
Susitarimo potekstė
A.Pivoriūno nuomone, minėtasis susitarimas yra ne visuomenės, bet politikų sumanymas – viešųjų ryšių akcija, kurią pasitelkę jaunieji politikai bando parodyti, kokie jie geri, inovatyvūs lyderiai.
„Tačiau jie pasisamdė nekompetentingus moderatorius, kurie jau pirmąjį politikų, miškininkų ir visuomenininkų susitikimą tais 2021-aisiais prasižiojo, kokia bus galutinė susitarimo išvada“, – tuo, kad iš anksto buvo numatytas susitarimo scenarijus ir derybų nė nereikėjo, nesuabejojo A.Pivoriūnas.
Anot jo, miškininkai šį projektą stebėjo nuo pat pradžių, ir, ne kartą nudegę nuo politikų sumanymų, visą procesą vertino skeptiškai. Ir jų nuojauta pasitvirtino.
„Vyko daug susitikimų, nes reikėjo pagrįsti moderatorių darbą – įsisavinti lėšas. Juoba kad su aplinkosauga susiję politikai savo partijų rinkiminiams bei finansiniams rėmėjams buvo pažadėję tai padaryti.
Tačiau šis procesas iš tikrųjų nebuvo skirtas bendram sutarimui dėl miškų tvarkymo surasti, bet „varnelei užsidėti“, kad esą bent jau buvo bandoma tai padaryti.
Procesas ne kartą buvo stabdomas, o dėl esminių Nacionalinio susitarimo gairių taip ir nebuvo sutarta.
Visuomenės grupės, kurios jame dalyvavo, gal ir sugebėjo išspręsti ginčą – rasti konsensusą – dėl trečdalio dalykų. Būtų logiška, kad jos ir pasirašytų susitarimą, bet taip nėra. Joms nebuvo patraukliai pateiktas šis procesas, tad ministerijai nieko kita nebeliko, kaip įkalbėti įvairių partijų politikus, kad bent jie pasirašytų susitarimą. Pastarąjį pusmetį desperatiškai tai ir bandoma padaryti.
Bet politikai – kaip plaštakės: šiuo metu jie kažkam svarbūs, o rytoj jų niekas neprisimins. Tačiau kalba sukasi apie ypač svarbius dalykus. Juk susitarimu, o vėliau – ir Miškų įstatymu norima nustatyti visam miškų sektoriui labai svarbius tvarkymo, saugojimo, priežiūros, naudojimo, socialinių grupių veiklos principus“, – kalbėjo A.Pivoriūnas.
Ant krizės slenksčio
Anot A.Pivoriūno, miškininkai pačioje proceso pradžioje ir aplinkos ministrą, ir valdančiuosius politikus įspėjo, kad aplinkos apsaugos sektorius – ypač jautrus, nevalia prarasti budrumo.
„Užsienio patirtis liudija, Estijos – taip pat, kad inicijavus procesą svarbu nesupjudyti jo dalyvių.
Ir šiaip jau sunkiai prie bendro stalo su politikais susodinami miškų sektoriaus atstovai per šį procesą galutinai su jais susipyko. Ko gero, toks ir buvo politikų tikslas – supriešinti visus tarpusavyje.
Pandemijos išvargintiems žmonėms vargu ar tuo metu rūpėjo jautrūs miškų valdymo, saugomų teritorijų plėtros klausimai. Visuomenei reikėjo ramybės, bendradarbiavimo, o ne konfliktų“, – teigė miškininkas.
Aido nuomone, būtų buvę kitaip, jei Nacionalinis susitarimas dėl miškų būtų atsiradęs iki COVID-19 pandemijos, bet dabartinė valdžia juk startavo jos pakilimo metu.
„Dabar karas Ukrainoje ir ekonomikos nuosmukis yra daug svarbiau už tą susitarimą ir miško savininkams, ir verslui, ir aplinkosaugininkams, kurie neįsisavino ES pinigų.
Miškus visame pasaulyje puola ne tik ligos – miškų sektoriui ateina sunkūs laikai.
Vartojimas – sumažėjo, regime besitraukiantį statybų sektorių, baldų gamybos sektorių – taip pat, ir tas ekonomikos lėtėjimas juose bus ilgalaikis procesas“, – teigė A.Pivoriūnas.
