Tie, kas praėjusį rugpjūtį braidė Nemuno vagoje ties Kauno senamiesčiu ir rinko šiukšles iš upės dugno, ieškojo nuskandintų lobių ar bent vandens nugludintų medžio skulptūrų savo sodams ir sodyboms papuošti, vargu ar yra įsikūrę Neries pašonėje. Potvyniai ir atoslūgiai paupių gyventojams nėra egzotiški reiškiniai ir jie be reikalo į vandenį nebrenda.
Todėl kai vasario pirmosiomis dienomis tirpstančio ledo luitai ėmė grūstis ir tvenkti pavasariškai žiemišką Neries vagą pakaunėje, žmonės puolė ne grožėtis vandens stichija, o ruošėsi gelbėti savo turtą. Jiems į pagalbą atskubėjo ir gelbėtojai – kartu budėjo kelias naktis prie kelių Kauno ir Jonavos rajonuose įsikūrusių sodininkų bendrijų.
Valčių ir amfibijų žmonėms iš apsemtų namų gelbėti šįkart neprireikė. Tačiau apie pusšimtis prie Neries įsikūrusių gyventojų, beje, dažniausiai, kauniečių, kurie čia turi susirentę namus nuolatiniam gyvenimui ar poilsiui, nepatogumų patyrė – vanduo apsėmė jei ne gyvenamąsias patalpas, tai bent rūsius. Savo namus kiekvienas sausino kaip mokėjo, tačiau rinkti vandenyje plaukiojančių buitinių atliekų, kaip vasarą iš nusekusio Nemuno, niekas neskubėjo.
„Nori vasarą gyventi kojas įmerkęs į upę, neverk pavasarį, kai ne tik kojos, bet ir bamba sušlaps“, – potvynio grėsmės išsigandusius žmones „ramino“ ir ironizavo daugiabučiuose gyvenantys miestiečiai ar neįstengusieji įsigyti žemės sklypo arti Neries. Niekam Kaune nėra paslaptis, kokia kova prieš gerą dešimtmetį vyko dėl galimybės pro langą grožėtis upe ir kiek ši kova kainavo.
Nors sausis šalčio nepagailėjo, upes sukaustęs ledas nebuvo labai storas, todėl pakaunės kaimams pavyko išvengti viską griaunančios stichijos – paupio gyventojai sušlapo tik kojas. Vanduo ties Saliais Kauno rajone, kur yra įsikūrusios kelios sodininkų bendrijos, buvo pakilęs vos pusmetrį.
Trečiadienį pavakare ledų sangrūda tarp Kleboniškio ir Varnių tilto jau ne gąsdino potvyniu, o džiugino gražių vaizdų medžiotojus. Prie upės rikiavosi smalsuolių su fotoaparatais ir išmaniaisiais telefonais eilės. Vienu metu net eismas prie Varnių tilto buvo sutrikęs, nes ne vietoje pastatyti automobiliai trukdė kitiems pravažiuoti.
Stichija pirmąją vasario savaitę patikrino ne tik prie upės gyvenančių kauniečių budrumą. Įsisiautėjęs vėjas laužė medžius, plėšė stogų dangą, vartė statybines tvoras. Ugniagesiai ne tik užmiestyje, bet ir Kaune vos spėjo šalinti kliūtis nuo kelių.
Miesto centre virsdamas medis net nutraukė elektros laidus, sulankstė autobusų stotelės stoginės stogą, tik dėl atsitiktinumo buvo išvengta didesnės nelaimės. Kaip ir ties Muravos sankryža pakaunėje, kur nulūžęs medis užgriuvo ant dviejų automobilių.
Liūdna, bet bent kiek stipresnis vėjas kaskart įrodo, kad Kaune dar yra nemažai sutrešusių medžių, tačiau jų kažkodėl niekas nepastebi ir laiku nenupjauna. O kiek grėsmingai palinkusių medžių prie daugiabučių!
Bet pabandykite gauti leidimą juos nupjauti. Lengvai tikrai nepavyks. Kur kas paprasčiau bus įtikinti valdininkus, kad miestui nereikia vieno ar kito medžiais apaugusio sklypo, jei ketinate ką nors statyti. Nieko tokio, kad neliks vieno kito skvero centre – kurią nors miesto pakraštyje esančią apžėlusią dykvietę skveru pavadins.
Išprotėjusi žiema šią savaitę atvėrė ir dar vieną piktžaizdę – duobes gatvėse. Nutirpus sniegui jų veriasi vis naujų ir tiek daug, kad miestiečiai tuoj ims pamiršti, kiek daug gatvių pernai buvo naujai išasfaltuota ar bent kosmetiškai sutvarkyta. Vasario trečiosios paryčiais Savanorių prospekte duobėje net greitosios pagalbos automobilis buvo įstrigęs ir jį ištraukti iš spąstų sugebėjo tik ugniagesiai gelbėtojai su savo turima technika.
Pagarba valdininkams, kad jie mato šią bėdą ir net prašo kauniečių netylėti bei pranešti apie naujai atsivėrusius skaudulius, žadėdami reaguoti į kiekvieną žinią. Apie vieną duobę pranešėme – laukite tęsinio. Ir naujų išprotėjusio vasario išdaigų.
„Laikinoji sostinė“
