Tie, kas praėjusį rugpjūtį braidė Nemuno vagoje ties Kauno senamiesčiu
ir rinko šiukšles iš upės dugno, ieškojo nuskandintų lobių ar bent
vandens nugludintų medžio skulptūrų savo sodams ir sodyboms papuošti,
vargu ar yra įsikūrę Neries pašonėje. Potvyniai ir atoslūgiai paupių
gyventojams nėra egzotiški reiškiniai ir jie be reikalo į vandenį
nebrenda.
Todėl kai vasario pirmosiomis dienomis tirpstančio ledo luitai ėmė
grūstis ir tvenkti pavasariškai žiemišką Neries vagą pakaunėje, žmonės
puolė ne grožėtis vandens stichija, o ruošėsi gelbėti savo turtą. Jiems
į pagalbą atskubėjo ir gelbėtojai – kartu budėjo kelias naktis prie
kelių Kauno ir Jonavos rajonuose įsikūrusių sodininkų bendrijų.
Valčių ir amfibijų žmonėms iš apsemtų namų gelbėti šįkart neprireikė.
Tačiau apie pusšimtis prie Neries įsikūrusių gyventojų, beje,
dažniausiai, kauniečių, kurie čia turi susirentę namus nuolatiniam
gyvenimui ar poilsiui, nepatogumų patyrė – vanduo apsėmė jei ne
gyvenamąsias patalpas, tai bent rūsius. Savo namus kiekvienas
sausino kaip mokėjo, tačiau rinkti vandenyje plaukiojančių buitinių
atliekų, kaip vasarą iš nusekusio Nemuno, niekas neskubėjo.
„Nori vasarą gyventi kojas įmerkęs į upę, neverk pavasarį, kai ne tik
kojos, bet ir bamba sušlaps“, – potvynio grėsmės išsigandusius žmones
„ramino“ ir ironizavo daugiabučiuose gyvenantys miestiečiai ar
neįstengusieji įsigyti žemės sklypo arti Neries. Niekam Kaune nėra
paslaptis, kokia kova prieš gerą dešimtmetį vyko dėl galimybės pro
langą grožėtis upe ir kiek ši kova kainavo.
Nors sausis šalčio nepagailėjo, upes sukaustęs ledas nebuvo labai
storas, todėl pakaunės kaimams pavyko išvengti viską griaunančios
stichijos – paupio gyventojai sušlapo tik kojas. Vanduo ties Saliais
Kauno rajone, kur yra įsikūrusios kelios sodininkų bendrijos, buvo
pakilęs vos pusmetrį.
Trečiadienį pavakare ledų sangrūda tarp Kleboniškio ir Varnių tilto jau
ne gąsdino potvyniu, o džiugino gražių vaizdų medžiotojus. Prie upės
rikiavosi smalsuolių su fotoaparatais ir išmaniaisiais telefonais
eilės. Vienu metu net eismas prie Varnių tilto buvo sutrikęs, nes ne
vietoje pastatyti automobiliai trukdė kitiems pravažiuoti.
Stichija pirmąją vasario savaitę patikrino ne tik prie upės gyvenančių
kauniečių budrumą. Įsisiautėjęs vėjas laužė medžius, plėšė stogų dangą,
vartė statybines tvoras. Ugniagesiai ne tik užmiestyje, bet ir Kaune
vos spėjo šalinti kliūtis nuo kelių.
Miesto centre virsdamas medis net nutraukė elektros laidus, sulankstė
autobusų stotelės stoginės stogą, tik dėl atsitiktinumo buvo
išvengta didesnės nelaimės. Kaip ir ties Muravos sankryža pakaunėje,
kur nulūžęs medis užgriuvo ant dviejų automobilių.
Liūdna, bet bent kiek stipresnis vėjas kaskart įrodo, kad Kaune dar yra
nemažai sutrešusių medžių, tačiau jų kažkodėl niekas nepastebi ir laiku
nenupjauna. O kiek grėsmingai palinkusių medžių prie daugiabučių!
Bet pabandykite gauti leidimą juos nupjauti. Lengvai tikrai nepavyks.
Kur kas paprasčiau bus įtikinti valdininkus, kad miestui nereikia vieno
ar kito medžiais apaugusio sklypo, jei ketinate ką nors statyti.
Nieko tokio, kad neliks vieno kito skvero centre – kurią nors miesto
pakraštyje esančią apžėlusią dykvietę skveru pavadins.
Išprotėjusi žiema šią savaitę atvėrė ir dar vieną piktžaizdę – duobes
gatvėse. Nutirpus sniegui jų veriasi vis naujų ir tiek daug, kad
miestiečiai tuoj ims pamiršti, kiek daug gatvių pernai buvo naujai
išasfaltuota ar bent kosmetiškai sutvarkyta. Vasario trečiosios
paryčiais Savanorių prospekte duobėje net greitosios pagalbos
automobilis buvo įstrigęs ir jį ištraukti iš spąstų sugebėjo tik
ugniagesiai gelbėtojai su savo turima technika.
Pagarba valdininkams, kad jie mato šią bėdą ir net prašo kauniečių
netylėti bei pranešti apie naujai atsivėrusius skaudulius, žadėdami
reaguoti į kiekvieną žinią. Apie vieną duobę pranešėme – laukite
tęsinio. Ir naujų išprotėjusio vasario išdaigų.
„Laikinoji sostinė“