Rokiškio pašonėje – legendomis apipintas Moškėnų piliakalnis

Rokiškio pašonėje esantis legendomis apipintas Moškėnų piliakalnis vėl pilnas gyvasties. Archeologų jis jau nuodugniai ištyrinėtas, pripažinta, kad žmonės čia jau gyveno prieš tūkstančius metų. Užtat šeimininkus labai džiugina istoriją ir gamtą puoselėjantys turistai – tokie, kurie net šaukštus iš tošių pasidaro, košę iš vieno katilo kabina.

Kiekvienas ant kalno tempė savo akmenį.<br>Rokiškio krašto muziejaus ir A.Švelnos nuotr.
Kiekvienas ant kalno tempė savo akmenį.<br>Rokiškio krašto muziejaus ir A.Švelnos nuotr.
Kavoliškietė D.Kirstukienė yra viena pagrindinių renginių ant Moškėnų piliakalnio organizatorių, ji veda ekskursijas ir čia atvykstantiems svečiams. <br>Rokiškio krašto muziejaus ir A.Švelnos nuotr.
Kavoliškietė D.Kirstukienė yra viena pagrindinių renginių ant Moškėnų piliakalnio organizatorių, ji veda ekskursijas ir čia atvykstantiems svečiams. <br>Rokiškio krašto muziejaus ir A.Švelnos nuotr.
Kalno papėdėje stūksančioje senovinėje dūminėje pirtyje ne kartą kaitinosi čia palapines pasistatę žygeiviai.<br>Rokiškio krašto muziejaus ir A.Švelnos nuotr.
Kalno papėdėje stūksančioje senovinėje dūminėje pirtyje ne kartą kaitinosi čia palapines pasistatę žygeiviai.<br>Rokiškio krašto muziejaus ir A.Švelnos nuotr.
Įpusėjus kopti į kalną, gerai matyti iki šiol išlikę dvigubi gynybiniai grioviai. <br>Rokiškio krašto muziejaus ir A.Švelnos nuotr.
Įpusėjus kopti į kalną, gerai matyti iki šiol išlikę dvigubi gynybiniai grioviai. <br>Rokiškio krašto muziejaus ir A.Švelnos nuotr.
Sutvarkytas piliakalnis dabar yra turistų traukos centras ir savotiška Kavoliškio vizitinė kortelė.<br>Rokiškio krašto muziejaus ir A.Švelnos nuotr.
Sutvarkytas piliakalnis dabar yra turistų traukos centras ir savotiška Kavoliškio vizitinė kortelė.<br>Rokiškio krašto muziejaus ir A.Švelnos nuotr.
Mindaugo karūnavimo dieną giedoti himno ant piliakalnio susirenka minios žmonių.<br>Rokiškio krašto muziejaus ir A.Švelnos nuotr.
Mindaugo karūnavimo dieną giedoti himno ant piliakalnio susirenka minios žmonių.<br>Rokiškio krašto muziejaus ir A.Švelnos nuotr.
Daugiau nuotraukų (6)

Gailutė Kudirkienė, „Panevėžio kraštas“, www.panskliautas.lt

May 29, 2021, 12:21 PM, atnaujinta May 29, 2021, 12:21 PM

Visi nešė po savą akmenį

Važiuodamas iš Rokiškio į Biržus, tuoj už Kavoliškio, jau nuo kelio pamatysi Moškėnų piliakalnį. Apačioje jis apaugęs pušimis ir eglėmis, o viršuje plokščias, su akmeniniu aukuru per vidurį.

Jau aštunti metai, kai piliakalnis yra kavoliškiečių ir aplinkinių kaimų gyventojų susibūrimų vieta. Būtent prieš tiek laiko kalne buvo iškirsti krūmynai ir jis pritaikytas žmonėms čia vaikščioti, džiaugtis.

„Tada kiekvienas čia nešė savo akmenį – aukurui ir keliukui“, – paaiškina mūsų palydovė, Kavoliškio bendruomenės pirmininkė Danutė Kirstukienė.

Aptvarkyti piliakalnį susirinkdavę daug gyventojų.

D.Kirstukienė dabar gali pasigirti, kad turistus traukiantis Moškėnų kalnas yra tarsi Kavoliškio vizitinė kortelė, visos svarbiausios šventės dabar vyksta nebe kultūros namuose, o po atviru dangumi – piliakalnio aikštelėje.

Pernai pandemija buvo užkirtusi kelią kultūrininkams net į piliakalnį, bet pavieniai turistai bei romantikos ieškotojai ir tada jį lankė.

„Įpratom, kad mūsų piliakalnyje kiaurus metus gyvasties pilna, tad priverstinės tylos metai buvo sunkūs. Tikimės, kad jau per Jonines galėsime aukurą užkurti, o per Valstybės dieną ir gausiai būrin susirinkti“, – viliasi pašnekovė.

Šaukštus pasidarė iš šakaliukų

D.Kirstukienės lydimi kopiame statoku šlaitu. Gelbsti neseniai įrengti laipteliai.

Kalnas – virš 20-ies metrų aukščio.

Pasiekus vidurį matyti du gynybiniai grioviai. Jie juosia kalną lyg savotiškos terasos.

Plynaukštė nėra didelė. Pakraščiuose pastatyti suoliukai.

Diena šilta, bet vėjas košia lyg pajūryje. Savotiškas jausmas lygumų krašte dairytis nuo kalno. Apačioje geltonuoja rapsų laukai, lanku išsirietusi upelio juosta, netoli vandens stūkso grytelė ir senutėlė dūminė pirtis.

„Čia nuolat žygeiviai apsilanko, šeimininkas leidžia lankoje palapines pasistatyti ir pirtelėje išsimaudyti. Pastaroji čia lankiusis žygeivių grupelė buvo net 200 kilometrų pėsčiomis įveikusi. Svečiams išvirėm košės, norėjom plastikiniuose induose patiekti, bet jie atsisakė iš jų valgyti. Iš žievių ir šakaliukų patys pasidarė šaukštus ir kabino visi iš vieno puodo“, – gamtai draugišku jaunimu džiaugėsi D.Kirstukienė.

Pakildavo ir takeliais

„Kai dirbau geografijos ir fizinio lavinimo mokytoja, su vaikais į piliakalnį užvažiuodavom dviračiais, o žiemą leisdavomės slidėmis, buvo krūmais apžėlęs, bet šlaitu spirale sukosi takelis iki viršukalnės“, – mena ji laiką, kai dar jokie turistai neužsukdavo.

Nors iki pat viršaus kalnas buvo apaugęs brūzgynais, sovietmečiu žmonės takeliais į jį pakildavo ir švęsdavo Sekmines ir Jonines. Ir ne tik šalia gyvenantys, net iš Panemunėlio miestelio mokinukų grupės atžygiuodavo.

Dabar visais metų laikais į Moškėnus suka ir grupės, ir pavieniai keliautojai, o per didžiausias šventes – liepos 6-ąją, Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną ir rugsėjo 22-ąją, Baltų vienybės dieną, susirenka nemažos minios.

Mindaugų – net aštuoni

D.Kirstukienė sako, kad pirmas ant piliakalnio organizuotas iškilmes, o jos buvo skirtos Valstybės dienai, vietiniai gyventojai įsidėmėjo visam laikui.

„Buvome pasikvietę kariškių chorą „Romuva“, į kalną kopė būriai karininkų, žmonės žiūrėjo pakerėti. O kai dainavo, koks skambėjimas! Ne vienas net ašarą braukė“, – nupasakoja įspūdingą reginį.

Nuo to karto kasmet per Valstybės dieną nuo piliakalnio viršūnės apylinkes sudrebina „Tautiška giesmė“, dangų nušviečia aukuro ugnis. Tądien giedoti himno į piliakalnį kopia ir daug suvažiuojančių tolimų svečių.

Neseniai radosi ir nauja tradicija: liepos 6-ąją sveikinami visi apylinkių Mindaugai.

„Dar neseniai atrodė, kad tokių nėra, o šiemet suskaičiavome net aštuonis Mindaugus“, – sako pašnekovė.

Dekoracijas kuria iš ugnies

D.Kirstukienė pasakoja apie dar vieną išskirtinę šventę ant piliakalnio – Baltų vienybės dieną. Tuomet čia suliepsnoja gausybė deglų, vyksta ugnies stichijai pagarbinti skirtos apeigos.

Kavoliškiečiai susiskambina su Šiauliuose veikiančiu baltiškojo tikėjimo ir senųjų tradicijų klubu „Aukuras“ ir suderina, kad vienu metu, kaip ir visoje Lietuvoje, tądien būtų įžiebtos ugnys.

Žmonių sumūrytame aukure užkūrus ugnį suskamba sutartinės, laužiama ir dalijama duona, ragaujama specialiai tai šventei paruošta gira.

Moteris pasakoja, kad piliakalnis turi ir savo vaidilę – prieš 3 metus mirusio originaliojo rokiškiečio drožėjo Venecijaus Jočio našlę Eglę Samulytę.

Kol buvo gyvas menininkas, pora kartu atlikdavo ugnies pagarbinimo ceremoniją.

„Perskeliam rąstus, įkišam degiame skystyje sumirkytus skudurus ir tokiais deglais apstatome visą kalną“, – pasakoja apie renginio dekoracijas.

Į piliakalnį tą dieną suguža ir Rokiškio muziejininkai su įvairiausiomis programomis, vietiniai žmonės susineša visokių valgių: medaus, sūrio, dengiamas bendras stalas.

Šventei iš anksto nupintos šiaudinės skulptūros tądien ant piliakalnio sudeginamos.

Anot pašnekovės, labai geras jausmas, kai kalne yra daug linksmybių ir bruzdesio – tuo pagerbiami čia prieš 3 tūkstančius metų gyvenę ainiai.

Paroda – dėl vieno eksponato

Moškėnų piliakalnio reikšmę istorijai liudija papėdėje esantis žymuo, jog pirmajame tūkstantmetyje prieš Kristų čia būta senųjų gyvenviečių.

Pasak Rokiškio krašto muziejaus direktoriaus pavaduotojo Giedriaus Kujelio, Moškėnų piliakalniui, kaip jokiam kitam šiame krašte, archeologai ir istorikai yra skyrę gan daug dėmesio.

Kasinėta ne kartą, ir didesnėmis apimtimis, ir tik fragmentiškai. Tyrimais paliudyta, jog kalną iš visų pusių supo gyvenvietės. Radiniai įvairūs: titnaginiai peiliai, smeigtukai, ietigaliai, durklai, pjautuvėliai, žalvarinės grandinėlės, segės.

Anot G.Kujelio, piliakalnį 1909–1911 metais plačiausiai tyrinėjo lenkų etnologas Liudvikas Kšivickis. Tuo laiku jis vadintas Astikų kalnu – turtingos giminės, valdžiusios aplinkines žemes, garbei. Anot istoriko, iš Astikų giminės yra kilę garsieji didikai Radvilos.

Pastarąjį kartą archeologai piliakalnį kasinėjo beveik prieš dešimtmetį, kai jame ruoštasi įrengti laiptus.

„Buvo rastas geležinis ietigalis, tad rengėme vieno eksponato parodą“, – prisimena muziejininkas.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.