Nuo žmonių akių pasislėpusį Bryzgių piliakalnį gaubia legendos ir viską pakeitęs perskyrimas

Bryzgių piliakalnį nuo žmonių akių šiandien slepia tankiai sužėlęs miškas. Ką jau kalbėti apie turistus, net vietinai jį sunkiai randa, o iš atminties baigia išsitrinti ir skaudus faktas, kad sovietmečiu kolūkio valdžia tą istorijos liudytoją tiesiog ėmė ir perplėšė pusiau: vienur užlygino, kitur nukasė ir per piliakalnio vidurį nutiesė keliuką.

Legendos – niekai, prisiminus, kaip piliakalnį perskyrė.<br>A.Švelnos nuotr.
Legendos – niekai, prisiminus, kaip piliakalnį perskyrė.<br>A.Švelnos nuotr.
Užrašinėdama žmonių pasakojimus E.Blažienė išgirdo intriguojančią žinią apie pusiau padalytą piliakalnį.<br>A.Švelnos nuotr.
Užrašinėdama žmonių pasakojimus E.Blažienė išgirdo intriguojančią žinią apie pusiau padalytą piliakalnį.<br>A.Švelnos nuotr.
Vienas iš orientyrų, kaip rasti piliakalnį, yra senosios Bryzgių kaimo kapinės.<br>A.Švelnos nuotr.
Vienas iš orientyrų, kaip rasti piliakalnį, yra senosios Bryzgių kaimo kapinės.<br>A.Švelnos nuotr.
Seniausias kaimo namas dabar priklauso jaunai šeimai, ji dabar išvykusi uždarbiauti į užsienį.<br>A.Švelnos nuotr.
Seniausias kaimo namas dabar priklauso jaunai šeimai, ji dabar išvykusi uždarbiauti į užsienį.<br>A.Švelnos nuotr.
Nei iš viršaus, nei nuo kelio Bryzgių piliakalnio pamatyti nepavyks, jį slepia miškas.<br>A.Švelnos nuotr.
Nei iš viršaus, nei nuo kelio Bryzgių piliakalnio pamatyti nepavyks, jį slepia miškas.<br>A.Švelnos nuotr.
Tik įlindus gilyn į mišką galima pastebėti statėjančius šlaitus ir iš to suprasti, kur prasideda piliakalnis.<br>A.Švelnos nuotr.
Tik įlindus gilyn į mišką galima pastebėti statėjančius šlaitus ir iš to suprasti, kur prasideda piliakalnis.<br>A.Švelnos nuotr.
Bryzgių kaime tėra viena gatvė, o gyvenamų namų – ant pirštų suskaičiuot.<br>A.Švelnos nuotr.
Bryzgių kaime tėra viena gatvė, o gyvenamų namų – ant pirštų suskaičiuot.<br>A.Švelnos nuotr.
Stovėdama ant keliuko, kur buvo Velnio duobė, E.Blažienė rodė tarp medžių pasislėpusius piliakalnio kauburius. <br>A.Švelnos nuotr.
Stovėdama ant keliuko, kur buvo Velnio duobė, E.Blažienė rodė tarp medžių pasislėpusius piliakalnio kauburius. <br>A.Švelnos nuotr.
Daugiau nuotraukų (8)

Gailutė Kudirkienė, „Panevėžio kraštas“, www.panskliautas.lt

May 30, 2021, 7:45 AM, atnaujinta May 30, 2021, 7:45 AM

Mažai pažįstamas, tad dar įdomesnis

Rokiškio krašte piliakalnių lyg mėtyte primėtyta. Vieni labiau matomi, daugiau tyrinėti, kiti mažai pažinti, augmenijos apkėsti, žmonių atmintyje įsitvirtinę labiau legendomis nei gyvu vaizdu.

Vienas iš tokių paslaptingų kalnų, prieš du tūkstantmečius žmonių rankomis supiltų ir mūsų ainiams tarnavusių kaip gynybinių įtvirtinimų vieta, yra Bryzgių piliakalnis.

Archeologų šiek tiek tyrinėtas, bet turistų žvalgytuvėms nepritaikytas, klaidžioje vietovėje sunkiai randamas.

Tikriausiai todėl, kad sunkiai pažinti leidžiasi, tai ir legendomis apipintas. Esą ties piliakalniu buvusi velnio įduba, kurion bažnyčia su visais bokštais nugarmėjusi.

Kaimo naujakuriai – iš Sankt Peterburgo

Vien su žemėlapiu rankoje Bryzgių piliakalnio nerastum, jį slepia tankiai sužėlęs miškas, tad į pagalbininkes pasiimame Onuškyje gyvenančią kraštotyrininkę Eleną Blažienę.

Piliakalnis nuo gyvenvietės netoli, tik nepasitikslinus nežinia, į kurį žvyrkelį sukti.

Net ir ji, užrašiusi ne vieną žmonių pasakojimą apie šią istorinę vietą, kelio pasiklausti sustoja pas Bryzgių kaimo gyventojus.

Bryzgiai – mažas kaimas, vos kelios gyvenamos trobos.

Gražiai tvarkomos sodybos kieme sukiojasi Jonas Radžiūnas, jį ir užkalbinam.

Vyras skaičiuoja, kad šiandienai per visus kiemus bėra tik 15 žmonių.

Pašnekovas rodo prie pat kelio stovinčią sodybą, matyti, kad joje pradėti dideli remontai: ir senoji rąstinė pirkia atnaujinama, ir greta naujas pastatas kyla.

„Toji šeima atsikraustė iš Sankt Peterburgo. Vyras tik rusiškai šneka, tad su vietiniais nebendrauja, o moteris lyg tai moka ir lietuviškai, sakė, čia jos šaknys“, – apie naujakurius jis daugiau nieko nežino.

Bobutei pasakojo apie Velnio duobę

Paklaustas apie piliakalnį J.Radžiūnas plačiai šypsosi. Kaip gi nežinos, jaunystėje lėkdavo į šokius jo papėdėje. Ten ir žmoną nusižiūrėjo.

Šokiai būdavę ne šiaip sau, o tokie, kad į juos jaunimas plūste plūdo, iš įvairių vietovių atvažiuodavo sunkvežimais.

Esą visam rajone garsėjusią pramogų vietą uždarė po to, kai kelių kaimų vaikinai susipliekė tarpusavyje, o dar senimas ėmė priekaištauti, kad triukšmingiems šokiams kapinių pašonėje ne vieta. Kolūkio valdžios nurodymu šokių aikštelę išardė, piliakalnio papėdę suarė.

Pamačiusi svetimus, į kiemą išeina ir Zita Radžiūnienė.

Ji Bryzgiuose užaugo, čia senelio šaknys, o štai bobutė į šitą kaimą atitekėjo.

„Kaip toj dainoj, bobutei buvo 16, o seneliui 36“, – juokiasi pašnekovė. Ir mums perpasakoja, ką apie piliakalnį girdėjusi iš bobutės.

Senoji labai gerai į galvą įsidėjo pirmuosius metus, kai į šitą kraštą atkako, tada uošvis ir anyta naujokei vis aiškino savo krašto ypatumus.

„Važiuojant atlaiduos Onuškio bažnyčion uošvis mano bobutei, tada dar jaunutei martelei, vis primindavo, kad piliakalnio papėdėje žioji Velnio duobė, o šalia jos du iškilimai – prasmegusios bažnyčios bokštai“, – mena pašnekovė.

Gryčios kieme karaliauja pienės

Prieš išvažiuodami iš kaimo nuriedam iki jo galo, kur matyti nuo vienintelės kaimo gatvės į šoną nusukanti ūksmingų medžių alėja.

Ji priklauso seniausiam, dar 1850 metais statytam, kaimo namui.

Tai buvusi kunigo Jono Skuodžio tėvonija. Alėją tą pasodino pas jį viešėję seminaristai.

Troba išlikusi tokia, kokia ir buvo pastatyta, tik sienojai nuo laiko gerokai nujuodę. Priešais gyvenamąjį namą stovi panašaus senumo svirnas, o štai su tvartu sujungtos daržinės stogas įgriuvęs. Kiemas tarp statinių gražiai sutvarkytas, bet matyti, kad kuris laikas čia žmonių nėra, visame plote nuo durų iki durų geltonuoja pienių pieva.

Skuodžių giminei išmirus namas ėjo iš rankų į rankas, daug kartų buvo pirktas ir vėl parduotas.

Šiuo metu prie dviejų šimtų metų artėjančią sodybą yra įsigijusi jauna šeima, bet dabar sutuoktiniai išvykę į užsienį, užsidirbę pinigų gal grįš ir ramiai sau įsikurs.

Ėmė ir perskyrė pusiau

Kertam pagrindinį kelią ir važiuojam nurodyta kryptimi į miško gilumą, link kaimo kapinaičių. Jos labai senos, visą akmeninę tvorą užkariavę tamsžalės samanos.

Palei kapinaites eina neplatus smėlėtas keliukas, matyti, kad jis šiek tiek kyla aukštyn.

Ties tuo pakilimu pakelės abipus staigokai aukštėja, paėjus kelis žingsnius jau reikia užversti galvą, kad matytum šlaitų viršų.

Tai ir yra Bryzgių piliakalnis, kolūkių laikais perskirtas pusiau.

„Žmonės apie kalną nelabai ką pasakojo, mažai žinojo, bet užtat net keli prisiminė, kad apie 1967 ar 1968 metus tą kalną traktoriais išstumdė“, – kraštotyrininkė E.Blažienė pasakoja, ką yra užrašiusi.

Esą anksčiau čia jokio keliuko nebūta, žvyrkelis ėjęs tik iki kapinių, o toliau per mišką vingiavęs siauras takelis, jis kilo aukštyn į kalną ir leidosi kitoje jo pusėje.

Piliakalnio papėdėje nuo kapinių pusės, toje vietoje, kur dabar nutiestas kelias, žiojėjo paslaptingoji Velnio duobė. Artimiausių kaimų žmonės joje buvo įsitaisę kapčius – užkasamas duobes bulvėms laikyti.

Kai kolūkio valdžia nusprendė piliakalnį perskirti ir padaryti jame kelią, Velnio duobę užstumdė, o šalia jos buvusią aukštumėlę nukasė.

Dabar piliakalnis atrodo lyg du skirtingi kauburiai. Šlaitai, kur buvo perdalyta, jau irgi apaugę medžiais, tik jaunesniais nei kitur. Tik stovint ant kauburius skiriančio keliuko matyti, kad tai piliakalnis. Važiuojant asfaltu jo įžiūrėti nepavyktų.

Perėję mišką atsiduriame kitoje piliakalnio pusėje. Visur plyti apsėti laukai.

Gamta dar daug ką slepia

„Liūdna situacija mūsų krašte dėl piliakalnių – visi pripažįsta, kad Sėlos regionas yra mažiausiai archeologiškai ištyrinėtas“, – sako Rokiškio muziejaus direktoriaus pavaduotojas Giedrius Kujelis.

Pasak istoriko, būtent ir Bryzgių piliakalnis yra iš tų, sulaukusių labai mažai specialistų dėmesio.

Iš archyvuose esančių dokumentų matyti, kad Bryzgių piliakalnis žvalgytas 1926 metais. Paskutinį kartą jis tyrinėtas 1996 metais: iškastos 4 perkasos, ištirtas 70 kvadratinių metrų plotas. Radiniai menki: kelios lipdytinių puodų šukės ir dvi stulpavietės.

Anksčiau kalne buvo rasta plytų liekanų, senovinių pinigėlių, akmeninių kirvukų. Manoma, kad pirmame tūkstantmetyje ant kalvos buvo senovinė gyvenvietė.

„Daugelis mūsų krašte esančių piliakalnių yra apleisti, turistams neprieinami, net keista, kai jie būna įtraukti į lankytinų objektų sąrašus“, – istorikas įvardija paradoksą.

Bet čia pat pasvarsto, kad gal yra žmonių, gamtos entuziastų, kuriems patinka brautis per nevaikščiotas vietas ir bekeles. Eiliniam duonos valgytojui toks objektų lankymas nėra patrauklus.

Anot G.Kujelio, įdomu tai, kad šiandien vis dar atrandami netyrinėti ir niekur nepažymėti piliakalniai, tad tai, kad pati gamta juos paslepia, ne visada blogai.

Istorikas pastebi, kad piliakalniams kenkia ne juos užgožę medžiai, o pernelyg priartėję arimai ir pramogaujantys keturratininkai.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.