Skaitydamas šią knygą supratau, kad noriu daugiau knygų, kurios pasakotų apie įvairių profesijų užkulisius. Nesvarbu, kokių profesijų – santechnikų, IT sistemų inžinierių, tekinimo staklių operatorių, buhalterių, automechanikų, mikrobiologų, odontologų, batų taisytojų. Pačių žemiškiausių. Pačių keisčiausių ir sofistikuočiausių. Nes kiekvienas darbas gali būti įdomus, ir jame būna įdomiausių bei keisčiausių nutikimų.
O ši tikrai išskirtinė knyga pasakoja apie kelionių gido darbą. Išskirtinė – nes priskirti kažkuriam knygų žanrui neįmanoma. Simono Jurkevičiaus (37 m.) „Velniškoji super profesija“ – tai ir turistiniai patarimai, ir geografinė bei kultūrinė apžvalga – o taip pat žvilgsnis į gidų darbo užkaborius.
S.Jurkevičius yra lietuvis, didelę dalį savo gyvenimo praleidęs Italijoje – su tėvais žurnalistais išvyko gyventi į Romą, kai jam buvo 11–12 metų, o dabar gyvena tarp Lietuvos ir Italijos – ir kartais tarp Baltijos šalių bei Skandinavijos, į kur dažniausiai lydi italų turistus. Gidu dirba beveik du dešimtmečius – nuo keturiolikos metų, kai teko vesti ekskursiją pavaduojant tėvus.
Knygą galima suskirstyti į kelis esminius ir vis persipinančius fragmentus: pasakojimą apie gido darbą, italus ir turistus iš šios šalies, autobiografinę dalį ir konkrečias rekomendacijas, ką verta pamatyti Baltijos, Skandinavijos sostinėse (ir dar keliuose miestuose), o taip pat Italijoje. Taip, mišinys keistokas – bet tikrai įtraukiantis ir įdomus.
Pagrindinis knygos privalumas (ir tuo pačiu trūkumas) – knyga yra itin stipriai subjektyvi. Tai užkabina, nes skaitydamas jauti žmogaus – ir tikrai įdomaus bei pasakoti mokančio žmogaus, kuris patiria daug tikrai įsimintinų nuotykių, kurių šiaip neišgirstum – žvilgsnį, jausmus, bet pasakojimas ir suteikia progą nesutikti, mintyse ginčytis su autoriumi dėl įspūdžio ar atsiliepimo į vieną ar kitą miestą, momentą ar situaciją.
Štai pavyzdžiui – priešingai nei autorius, viename epizode aš pats stočiau lietuvių turistų pusėn, kurie paragavę tikros itališkos pasta, ne puola liaupsinti virėją, o paklausti, kaip patiko patiekalas, atsako įprastai lietuviškai santūriai – „na, normaliai“. Tokie jau mes esame – gal ir niūroki, gal ir šaltoki, bet bent jau nuoširdūs ir be apsimestinių šypsenų. Ir neabejoju, kad jei tie makaronai būtų buvę blogi, tai ir būtų buvę pasakyta – tad „normaliai“ yra ne liaupsės, bet visai neblogas komplimentas. Kas pietiečiams gal ne visai suprantama.
Didelė pagarba S.Jurkevičiui už tai, kad jis moka aprašyti sutiktus personažus gyvai, su taktišku humoru, bet be perdėto šaržo. Skaitai apie poniutę, besitikėjusią, kad ją su turistų grupe priims popiežius ir ji galės pabučiuoti jo žiedą, apie jos pasipiktinimą, kad būdama įsitikinusi, kad Romoje užsisakius „karbonadą“, ji gavo „kažkokius makaronus“ (pasta alla carbonara) – bet visa tai aprašyta su geležine gido kantrybe, parodant situacijos ir personažo komiškumą, bet iš jo nesityčiojant. Toks pats kantrumas išlaikytas kalbant ir apie gerokai piktybiškesnius turistus (tiek lietuvius, tiek italus).
Viena vertingiausių knygos dalių – įdomios (ir taiklios!) ir autoriaus įžvalgos apie lankomus miestus (nors pats ir ne su visom sutikčiau. Bet nuo to tik įdomiau). Būtent tuo, kad jos ne vikipediškai sausos ar nudailintos, o jausminės ir asmeniškos. Na o tiems, kurie klausosi sunkesnės muzikos, knygą ypač verta atsiversti – nes būtent dėl jos skyriaus apie apsilankymą Osle esančioje parduotuvėje „Helvete“, kurioje glūdi juodojo metalo (angl. black metal) kultūros ir judėjimo ištakos, leidyklos atsisakė leisti „Velniškąją super profesiją“ (todėl autorius išleido ją pats, savo jėgomis) – nors tai yra bene giliausias, jautriausias, asmeniškiausias ir įdomiausias knygos epizodas.
Knyga parašyta itin paprasta, gyva, kasdiene kalba – bet turi ir literatūriškumo. Tai nėra jaunatviškas pasakojimas apie tai, kas užeina ant seilės ar „kaip atrodo mano diena“. Tai – analizė, gyvi vaizdai, įspūdžiai ir tikrai naudingi patarimai keliaujant į konkrečias vietas.
Tai knyga, kurią tikrai verta perskaityti vykstant atostogų (ar net su darbo kelione) į Rygą, Taliną, Helsinkį, Stokholmą, Oslą, Olesiundą, Bergeną, Oslą, Kopenhagą, Florenciją, Romą ir Veneciją. Ar jau pabuvus šiuose miestuose. Ar net ir nuolat juose lankantis. Nes S.Jurkevičius pasakoja ne tik apie turistines/istorines vietas, bet ir dalinasi paties patikrintais, todėl nuoširdžiai rekomenduojamais objektais bei potyriais – nuo saulėlydžio ant Olesiundo molo iki žvilgsnio į šv. Petro baziliką per rakto skylutę Romoje, ir nuo Florencijos mėsainių iš žarnokų iki pietų Bergeno žuvies turguje.
Na o vertingiausia ši knyga turbūt tuo, nuo ko ir pradėjau jos pristatymą – ji supažindina su kasdienybe tos profesijos, apie kuriuos atstovus turbūt susimąstome itin retai, o tik reikalaujame iš jų paslaugų ir turbūt neretai pagalvojame, kad kas jau kas, o tokį darbą galėtų dirbti kiekvienas. Nes argi čia sunku pavedžioti būrelį žmonių po miestą ir papasakoti jiems akivaizdžius dalykus? Iškalei kelias datas, kelias pavardes, atburbėjai kažką tiems, kurie patys tingi googlinti – ir viskas, negi čia tam daug proto tam reikia?
Laimei, „Velniškoji super profesija“ suteikia galimybę pažvelgti į tikrąjį gidų pasaulį, jų kasdienybę ir povandenines sroves bei uolas, kurios slypi rūpinantis turistais, besiblaškančiais jiems nematytame mieste.
Simonas Jurkevičius „Velniškoji super profesija“.
Kaunas, 2023 320 psl.
ISBN 978–609-454–686-0
