Rytų Žemaitijoje, Kurtuvėnų regioniame parke vingiuojantis 1,1 km ilgio pažintinis takas kliudo ir didžiąją Pustlaukio duobę.
Ledynmečio kūriniai
„Regioniniame mūsų parke esantis Pustlaukio geomorfologinis draustinis užima maždaug 300 hektarų plotą. Jame saugoma apie šimtą įvairaus dydžio termokarstinių duobių. Dauguma jų yra mažos, susidariusios tada, kai tirpo ledynmečio laikais po žeme įstrigę ledo luitai.
Pustlaukio duobė yra pati didžiausia, jos šlaitų aukštis siekia 13–18 metrų. Gamta sukūrė ypač gražią, gilią lašo formos duobę“, – pasakojo Kurtuvėnų regioninio parko vyriausiasis specialistas ekologas Vidmantas Lopeta.
Lašo formą suformuoja duobės šlaituose esanti yra ryški terasa, o šiauriniame gale ji susiaurėja.
Ištyrė žiedadulkes
„Mokslininkai 1996-aisiais atliko palinologinius – giluminiuose duobės sluoksniuose išlikusių žiedadulkių tyrimus. Jų duomenys parodė, kaip šioje vietovėje keitėsi ir klimatas, ir augalija.
Buvo nustatyta, kaip augalija keitėsi pačiu šilčiausiu – atlančio periodu, kaip ji kito vėliau. Pirmiausia čia augo ąžuolai. Vėliau, prieš 11–12 tūkst, metų, čia vyravo beržynai ir pušynai, gausiai augo žolė.
Skirtingais tūkstantmečiais, priklausomai nuo klimato sąlygų, keitėsi ir augalija. Prieš 8–9 tūkstantmečius išplito miškai, nunyko įvairių rūšių žolė“, – paaiškino Vidmantas.
Pastarajame klimatiniame periode, kuris tęsiasi daugiau kaip 3 tūkst. metų, Pustlaukio duobės aplinkoje vėl padaugėjo pušynų.
„Termokarstinės duobės paviršiuje dabar yra aukštapelkė – buvusioj ledo luito vietoje susidarė maždaug 6 metrų gylio ežeriukas, jis užako, virto pelke, kurioje auga kiminai bei spanguolės, yra ir keletas akivarų.
Šiuo metu vandens gylis pelkėje, po linguojančia samanų danga, siekia apie 4,5 metro, o ant dugno yra susikaupę apie 1,5 metro nuosėdų“, – paaiškino V. Lopeta.
Šaltinių versmės
Kita išskirtinė Kurtuvėnų regioninio parko vieta – tai Svilės šaltiniai. Jie yra vieni įspūdingiausių ir didžiausių šaltinių Lietuvoje. Jų vandenis surenka ir į Ventos–Dubysos kanalą nuveda šaltavandenis upelis Svilė.
Upelio vandenyje aptinkama labai retų rūšių dumblių ir vandens vabzdžių, išlikusių nuo ledynmečio laikų.
„Tai versmėta vieta, ir iš kiekvieno smėlėto „blyno“, maždaug iš pusmetrio gylio, kyla vandens fontaniukas. Šioje vietoje, maždaug 1,8 hektaro plote, verda apie 100 šaltinio „akių“.
Lietuvoje dagiausia šaltiniai susidaro iš kelių nedidelių versmių, ištekančių iš po žemės. Bet Svilėje – viskas kitaip. Svilės šaltiniai tuo ir yra unikalūs, kad versmelių yra ypač daug“, – paaiškino Vidmantas.
Pasak jo, atlikti šaltinių vandens cheminiai tyrimai liudija, kad jame nėra jokios cheminės taršos – nei nitratų, nei nitritų, nėra nė geležies. Tačiau pasitaiko bakterinės taršos, patenkančios su paviršiniu lietaus vandeniu, nes žmonės aplinkui primėto šiukšlių ar išsiplauna indus.
Nykstantys augalai
Vasaros pirmoje pusėje upelio slėnyje žydi nykstančios baltijinės gegūnės, birželį žiedus buvo praskleidę ir lietuviškosios orchidėjos – gegužraibės.
Pasak gamtininko, fotografo, rašytojo Selemono Paltanavičiaus, Svilės upelio slėnyje ilgokai žydi ir pelkinės vingiorykštės. Tai medumi kvepiantis augalas, kurio žiedų arbata – tik nevalia jų skainioti draustinyje, prie Svilės – ypač geri tai vaistai nuo kosulio.
Svilės šaltiniai paskelbti hidrogeologiniu gamtos paminklu, įtrauktu į „Natura 2000“ teritorijų, svarbių Europos Sąjungos buveinių apsaugai, sąrašą.
Seniau žmonės tikėjo, kad šaltinių vanduo turi ypatingų galių ir padeda žmonėms pasveikti. Svilės šaltinių vanduo tebėra labai vertinamas. Žmonės jį naudoja ne tik maistui gaminti, bet ir įvairioms ligoms gydyti.
1985 metais Svilės šaltiniai buvo paskelbti hidrogeologiniu gamtos paminklu.
