A.Ruzo juokaudamas teigia, kad upę atrado ne jis, mat ji jau amžių amžius žinoma Amazonės upės baseino gyventojų, tačiau įdomu tai, kad ji dar niekada nebuvo tiksliai pažymėta jokiame žemėlapyje. Šį gamtos fenomeną tiriantis A.Ruzo tikina per penkerius metus trukusius tyrimus atskleidęs keletą paslapčių, rašo portalas ifls.com.
Vos tik pradėjęs domėtis Mayantuyacu esančia upe, mokslininkas žinojo, kad net ir mažam upeliui ar šaltiniui užvirti reikia milžiniško energijos kiekio. Be abejonės, iš žemės besiveržiantis karštas vanduo tarsi nieko nestebina – pasaulyje yra daugybė vietų, kuriose trykšta geoterminės versmės, pavyzdžiui, Islandijoje ar Josemičio parke (JAV).
Tokie verdančio vandens šaltiniai dažniausiai aptinkami netoli ugnikalnių, o Peru esanti verdanti upė nuo artimiausio ugnikalnio nutolusi maždaug 700 kilometrų.
Vietos gyventojų ši upė vadinama „Shanay-timpishka“, o tai reiškia „saulės karščio užvirta upė“. A.Ruzo teigia, kad įspūdingiausia ne tai, kad ji verdanti, bet kokio dydžio. „Kai netoliese nėra jokio ugnikalnio, šis verdančio vandens telkinys atrodo neįtikėtinas“, – stebėjosi mokslininkas, išleidęs knygą „Verdanti upė: nuotykiai ir atradimai Amazonėje“.
Ši upė driekiasi kiek daugiau nei 6 kilometrus, vidutinė vandens temperatūra – 86 laipsniai Celsijaus. Be to, upės plotis kai kuriose vietose siekia 25 metrus, vidutinis gylis – 6 metrai.
Dar 2014 metais per TED konferenciją A.Ruzo pasakojo, kad ši upė pragaištinga beveik visoms gyvybės formoms. Vos įkritęs į ją gyvūnas išverda. Tuo įsitikino ir mokslininkas – jam matant pražuvo ne vienas gyvis, o įmerkus ranką į vandenį trečiojo laipsnio nudegimą patirtum vos per pusę sekundės, rašo portalas dailymail.co.uk.
„Pirmiausia, kas nutinka bet kuriam gyvūnui įkritus į tą upę, tuoj pat išverda ir pabaltuoja akys, tampa pieno spalvos. Gyvūnas bando plaukti, išsikapstyti, bet verdantis vanduo pažeidžia raumenis – jie atkimba nuo kaulų. Gyvūnas praranda energiją, greitai nusilpsta, tuomet karštas vanduo ima sunktis pro kvėpavimo takus ir virti iš vidaus. Patirdamas klaikų skausmą bet kuris ten įkritęs gyvūnas nugaišta“, – pasakojo mokslininkas.
Tad būnant prie šios upės verta pasisaugoti, nes tai turbūt bene blogiausia vieta maudynėms.
Vis tik labiausiai mokslininką dominantis klausimas – kas įkaitina vandenį iki 86 laipsnių Celsijaus. „Kaip žmonės turi venas ir arterijas, kuriomis teka kraujas, taip ir Žemė turi geoterminius požeminius kanalus, kuriais teka vanduo ir kai kuriose vietose trykšta iš versmės arba, kaip šiuo atveju, teka verdanti upė“, – tikino A.Ruzo.
Ištyręs upės vandens cheminę sudėtį mokslininkas įsitikino, kad jis susidarė iš kritulių, t. y. lietaus, o ne iš žemės gelmių.
Vanduo susigeria į žemę pro įvairius plyšius ir, prieš sutekant į Amazonės intakus, jį pakaitina geoterminis karštis. Anot mokslininko, tai unikali geoterminė vandentiekio sistema, kurios nėra jokioje kitoje pasaulio vietoje.
Ne tik šis fenomenalus gamtos reiškinys stebina A.Ruzo. Įdomiausia, kad šioje mirties upėje egzistuoja įvairios gyvybės formos, vadinamos ekstremofilais. Ten atrastos kelios naujos gyvybės rūšys.
Kaip sakė mokslininkas, prieš pradėdamas tirti šią upę jis turėjo abejonių, kad tai gali būti ne būtinai natūralus gamtos reiškinys, o dujų ar naftos gavybos pasekmė. Pradėjus tyrimus visas abejones išsklaidė surinkti duomenys. Sužinojęs, iš kur atsiranda ši fenomenali energija, mokslininkas tvirtino, kad slėps šią informaciją, kol Peru valdžia imsis reikiamų veiksmų, kad apsaugotų šią upę nuo norinčių pasipelnyti iš šio galimai neišsenkančios energijos šaltinio.
Parengė Šarūnas Meškys
