Kaip portalui lrytas.lt sakė entnologas, fizikas dr. Libertas Klimka, tokiu metu susidariusi vaivorykštė – retas atvejis.
„Iš tiesų, tą vakarą dangų papuošė labai graži ir ryški vaivorykštė. Tačiau tokią pamatyti vakare ir dar pavasarį – retai pasitaiko. Mat sąlygos susidaryti vaivorykštei tokiu metų laiku nėra tokios palankios, kaip vasarą“, – nuostabos neslėpė etnologas. Jo teigimu, kad susidarytų vaivorykštė, turi sutapti debesų, vandens lašelių aukštis su šviesos spindulių kritimo kampu, tokios sąlygos palankesnės pirmoje dienos pusėje ir vasarą.
Šis optinis atmosferos reiškinys, tautosakoje dar vadinamas laumės juosta, Vaivos rykšte, dermės juosta, matomas tuomet, kai saulė pakilusi virš horizonto ne daugiau kaip 42 laipsniai. Taip yra todėl, kad juo saulė arčiau horizonto, tuo vaivorykštės lanko viršūnė pakyla aukščiau ir žmogus mato visą vaivorykštę, ir priešingai, jei saulė virš horizonto pakilusi apie 40 laipsnių, žmogus matys tik lanko kraštelį.
Kiekvienas matome savo vaivorykštę
Anot Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Meteorologijos skyriaus vedėjos Viktorijos Čėglienės, iš tiesų pačios vaivorykštės nėra, nes tai yra neapčiuopiamas, o tik regimas reiškinys.
„Vaivorykštės matoma vieta priklauso nuo saulės ir stebėtojo padėties – kuo žemiau yra saulė, tuo aukščiau galime pamatyti vaivorykštę, ir atvirkščiai – kuo aukščiau yra saulė, tuo žemiau galime pamatyti vaivorykštės lanką. Todėl ir prieiti arti jos negalime. Pavyzdžiui, du žmonės, stovintys greta, kiekvienas savo vaivorykštę.
Jeigu važiuojame keliu ir žiūrime į vaivorykštę, ji juda kartu su mumis, nes lūžus saulės spinduliams, ji susidaro vis naujuose lietaus lašeliuose. Norint pamatyti vaivorykštę, reikia atsistoti nugara į saulę. Į žmogaus akį nuo vieno lašo patenka tik vienos spalvos spindulys. Akis yra taškas, kuriame susikerta spalvoti daugybės lašelių spinduliai“, – tikino specialistė.
Fizikas L. Klimka portalui lrytas.lt aiškino, kad konkrečiai paaiškinti spalvas gamtoje mokslas įstengė tik Izaokui Niutonui įrodžius, kad balta spalva susideda iš spektro. „Šviesos dispersijos reiškinį jis aprašė 1704-siais išleistame „Optikos“ traktate, taigi jau daugiau kaip prieš 300 metų“, – tikino mokslininkas.
Taigi vaivorykštėje matomas visas regimų spalvų spektras, tačiau ryškiausiai pastebėti galima keletą. Išorinis vaivorykštės kraštas būna raudonas, po juo – oranžinė, geltona, žalia, žydra, mėlyna ir alyvinė spalvos.
Kaip atsiranda dviguba ar net triguba vaivorykštė?
Pasak meteorologės V. Čėglienės, antroji vaivorykštė susidaro saulės spinduliams lašelių viduje atsispindėjus du kartus, o kadangi lūžimą patiria tik dalis spindulių, tai antroji vaivorykštė būna blankesnė. „Vaivorykštės pavidalas – lankų skaičius, spalvų skaičius ir ryškumas, papildomų juostų buvimas – priklauso nuo lietaus lašelių dydžio. Kuo jie didesni, tuo vaivorykštės juosta siauresnė ir ryškesnė“, – aiškino pašnekovė.
Pasiteiravus, kodėl matome ją lenktą, meteorologė paaiškino, kad iš oro ar net iš aukštų kalnų vaivorykštę galima pamatyti „pilną“, apskritimo formos. „Tačiau žmogus mato lenktą vaivorykštę dėl minėto kampo tarp kritusio ir išėjusio spindulių, kur išėjusios šviesos intensyvumas didžiausias“, – tikino V. Čėglienė.
Svarbus reiškinys mitologijoje
Anot dr. L. Klimkos, mitinę vaivorykštės prigimtį išduoda būtent taikytas laumės juostos pavadinimas. „Toji laumė, vardu Vaiva, esanti oro stichijos dievo Perkūno žmona. Juk po Perkūno rūstaus žodžio, jo pikto pagrumenimo, padangė nušvinta nuostabiomis spalvomis“, – aiškino etnologas.
„Dar ir toks yra pasakymas, pamačius vaivorykštę: „Laumė ragana pirtį kūrena, vanosis“. Vaikus tąja juosta gąsdindavo: „Neik artyn, įtrauks debesin“. Ir pirštu negalima į vaivorykštę rodyti. Ji siurbianti vandenį iš balų, iš ežerų, iš Nemuno, iš marių. Todėl sakmėse, pasakose, mįslėse – taigi mitinėje mąstysenoje – ir pavirto į margą karvę.
Sigutės pasakoje karvutė padėjo atlikti piktosios pamotės našlaitei užduotą darbą: pernakt suverpė ir išaudė drobeles; bereikėjo verpalus į vieną ausį įkišti, o audinys – iš kitos. Štai ir matome tautosakoje dar vieną bendrą visoms indoeuropiečių tautoms mitologijos dalyką – šventąją karvę“, – aiškino L Klimka.
Paklaustas apie liaudyje paplitusį mitą, jog toje vietoje, kur prasideda vaivorykštė, reikia lobio ieškoti, L. Klimka tikino, kad šis pramanas galimai atėjo iš kitų, pavyzdžiui, Vidurio Europos tautų folkloro ar grožinės literatūros. „Vis tik lietuvių tautosakoje apie turtus nekalbama – tai tik gerianti vandenį juosta, prie kurios geriau nelysti, kad neįtrauktų...“, – teigė pašnekovas.
Nuotraukų galerijoje pasigrožėkite vaivorykštės vaizdais iš visos Lietuvos.
