– Dar praėjusį pavasarį portale lrytas.lt pasirodė balandžio 1-osios pokštas apie griūvantį Gedimino pilies kalną, nuslinkusį keltuvą ir jau byrantį pilies bokštą. Ar artimiausiu metu įmanomas toks tragiškas scenarijus?
– Galiu iš karto pasakyti, kad paties kalno griūtis yra neįmanoma, o ir pilis stovi ant labai stipraus sluoksnio – moreno. Keltuvas taip pat yra atremtas į stiprų kalno sluoksnį ir nenuslinks. Tačiau kalno viršutinis, ilgainiui susiformavęs, kultūrinis sluoksnis yra silpnas ir jis gali nuslinkti. Viskas priklauso nuo jo kiekio, masės ir tai, ką jis slinkdamas sutiks kelyje. Tad tam tikros griūtys įmanomos. Pats kalnas, taip pat ir pilis, niekada nenuslinks, jis yra pakankamai stiprus, jei nebus kada nors papildomai apkrautas.
– Pastebėta įtrūkų ir kitose kalno pusėse, ties pilies bokštu, ne tik šiaurinėje jo dalyje. Ar nekyla pavojaus statiniams ant kalno?
– Ties statiniai stovi ar yra atremti į stiprųjį kalno sluoksnį. Tos įtrūkos, kurias matome, yra tame viršutiniame, technogeniniame, sluoksnyje. Jis gali atitrūkti ir nuvažiuoti žemyn. Tiesa, yra įrengtos konstrukcijos, kurios turėtų sustiprinti kalną, tarsi atlaikyti tą slinktį, tačiau jei nuslinktų dalis grunto su visomis konstrukcijomis, susidarytų dinaminė apkrova ir atsiremtų į atraminę sieną. Tai iššūkis, kurį reikia spręsti kuo greičiau, kad tai neįvyktų.
– Netrukus po pirmųjų nuošliaužų pavasarį bandyta tvirtinti šlaitą. Vėliau nuspręsta užkloti nuslinkusią kalno dalį geotekstiline plėvele. Ką manote apie pasirinkimą būtent taip gelbėti kalną ir bandyti likviduoti avarijos padarinius?
– Teko susidurti ir prisidėti prie tos problemos sprendimo. Mūsų partneriai iš užsienio pasiūlė tam tikrą šlaitų tvirtinimo sistemą, kurią būtų galima panaudoti, t.y. įgręžtų ir sujungtų strypų sistemą. Yra skaičiavimo metodai, prie kurių prisideda ir mūsų VGTU Geotechnikos katedra.
Kai įvyko pirmoji griūtis, kartu su geologu dr. Jonu Satkūnu apžiūrėjime vietą. Aš pasiūliau tą galimą tvirtinimo metodą strypais kolegoms iš Nacionalinio muziejaus, tačiau įvyko keistas dalykas, kad buvo prismaigstyta tų strypų į kalno šlaitą net neapskaičiavus. Kažkiek padėtis stabilizavosi, bet jei darai, reikia žinoti, kaip daryti ir skaičiuoti.
Na, o pats audeklas, geotekstilinė plėvelė, nėra tvirtinimo elementas. Ji uždengė nuo lietaus kalno šlaitą. Tačiau po ja galėjo pabėgti vanduo, nuo įmirkimo vėl susidaryti nuošliaužų, ypač jei drenažas nepakankamai gerai veikia. Be to, pati plėvelė neleidžia tam vandeniui išgaruoti ir likusios medžių šaknys dar greičiau pūva. Tai galėjo padėti trumpam apsaugoti nuo lietaus, bet ne nuo grunto įmirkimo.
– Kokiais būdais dar galima sustiprinti slenkančius kalno šlaitus?
– Reikia sustiprinti neaiškios kilmės ir struktūros viršutinį sluoksnį, kuris yra pilnas organikos. Iš esmės jį reikia suarmuoti ir prisegti prie to stipraus kalno sluoksnio. Tai galėtų būti ir šaknys, kurios suriša tą gruntą ir įsigilina į tą stiprųjį sluoksnį. Tačiau gruntas turi būti palankus augalams. Pirmiausia reikėtų nukasti blogą ir užpilti gero grunto. Vis dėlto būtų geriausia prisegti silpnąjį sluoksnį prie stipriojo ir sutvarkyti drenažą, kad paviršiaus vandenys būtų surenkami ir saugiai nuleidžiami.
– Nacionalinio muziejaus atstovai tikina, kad Gedimino kalno nuošliaužas išprovokavo prieš 16 metų pradėti įrengti ir neužbaigti betono juostų žiedai, vadinamieji rostverkai. Kaip manote, griūtis įvyko dėl betoninių juostų?
– Kadangi tai buvo pradėtas ir neužbaigtas projektas, betoninės juostos dabar jau yra atitrūkusios, pasvirusios, nebeatlieka savo funkcijos ir yra papildoma apkrova. Kokiame gylyje tie rostverkai yra ir kaip jie padeda, nėra aišku. Jeigu tas visas grunto sluoksnis atitrūktų su tomis gelžbetoninėmis konstrukcijomis, atraminė siena galėtų būti pažeista.
Reikėtų bandyti stabilizuoti tas konstrukcijas ir neleisti joms nuslinkti. Tuos darinius būtų galima prilaikyti iš apačios, paremti arba pakabinti iš viršaus. Būtų geriausia įrengti polį ir ant jo lynais pakabinti tą krūvį, kuris gali atplyšti.
– Kaip kalno stabilumą veikia ir prie jo griūties prisideda intensyvus transporto eismas arčiausiai kalno esančia Arsenalo gatve, taip pat keltuvas, anksčiau vykusios Valdovų rūmų statybos, įvairios vibracijos?
– Kalną veikia visas kompleksas veiksnių. Tik vieni veiksniai veikia daugiau, kiti mažiau. Vis dėlto daugiausia įtakos kalno šlaitams darė vanduo, kurio prisikaupė dėl įvairiausių priežasčių, tuomet paviršinis sluoksnis tapo jautrus ir nebelaikė.
– Dėl kalno griūties dažniausiai įprasta kaltinti tuos, kurie nusprendė iškirsti medžius. O gal reikėjo juos palikti?
– Nenorėčiau spekuliuoti ir kaltinti ką nors neįsigilinus. Galiu pasakyti, kad augalija arba jų šaknys, galinčios sutvirtinti gruntą, yra būtinos. Svarbu tai, kokios tos šaknys ir ar jos gyvybingos. Jeigu šaknys pačiame paviršiuje, o augalas yra aukštas, horizontalios apkrovos yra didžiulės. Tad tokie medžiai, kokie buvo, tokiam silpnam šlaitui buvo netinkami. Buvo papildoma apkrova, antra vertus, buvo ir šaknų sistema, kuri stabilizavo ir laikė gruntą.
Bet kadangi šaknys nebuvo gilios, nėra aišku, kiek jos sutvirtino tą paviršių. Vienareikšmiškai galiu pasakyti, kad reikia žemaūgių augalų, kurių šaknys yra stiprios ir gilios. Bet negalėčiau pasakyti, kad nukirsti medžiai buvo tas paskutinis lašas, dėl kurio ir nuslinko kalno šlaitas.
Visą interviu su VGTU prof. dr. Arnoldu Norkumi žiūrėkite vaizdo siužete.
