Jo būklė ir šlaito slinkimo priežastys apaugusios įvairiausiais mitais.
Pavyzdžiui, manoma, kad Aukštutinės pilies kalno šiaurinio šlaito slinkimą sukėlė ant jo augusių medžių iškirtimas. Prie to esą prisidėjo ir ant to paties šlaito įrengto funikulieriaus kelta vibracija.
Keliama ir dar viena versija, kad griūtis gali būti kaip nors susijusi su kalne 1944 metais išraustais paslaptingais tuneliais, vedusiais į nacių bunkerius, kuriuos vėliau smėliu užvertė sovietai.
Bet kaipgi yra iš tiesų? Apie tai antradienio vakarą pakvietė padiskutuoti Lietuvos nacionalinis muziejus, kuriam patikėta Gedimino kalno priežiūra.
Nuošliauža apgriovė rūmus
Į muziejuje vykusią viešą paskaitą-diskusiją „Gedimino kalnas: socialinių tinklų mitai ir tikri faktai“ susirinko daug žmonių – architektų, gamtosaugininkų, turizmo verslo ir kitų sričių atstovų, o po pranešėjų kalbų publika negailėjo klausimų.
Humanitarinių mokslų daktarė, dailės istorikė Birutė Rūta Vitkauskienė yra viena geriausiai įsigilinusių į istorinę Vilniaus Aukštutinės pilies kalno šlaitų kaitą.
Išnagrinėjusi daugybę istorinės ir ikonografinės medžiagos, surinktos ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos sostinės Maskvos bei Lenkijos archyvuose, ir šiuo metu apie tai ruošianti išsamią mokslinę monografiją mokslininkė pateikė aibę faktų, kad Vilniaus Aukštutinės pilies kalnui griūtis grėsė nuolat.
Anot dr. B.R.Vitkauskienės, geologinė kalno struktūra yra neblogai ištyrinėta ir padaryti geologiniai pjūviai. Tačiau su kalnu per ilgą laiką vyko tiek daug pokyčių, kad jo būklei įvertinti vien geologinių duomenų nepakanka. Todėl tenka įsitraukti ir istorikams bei menotyrininkams.
O istoriniai ir ikonografiniai duomenys byloja, kad kalne visada būta nuošliaužų. Apie vieną jų byloja dar XVI amžiaus dokumentai.
Varšuvoje rastas dokumentas liudija, kad 1546–1547 metais Žygimantui Augustui nusprendus pradėti statybas Žemutinės pilies teritorijoje žiemą nuslinkęs šlaitas apgriovė rūmus bei atraminę kalno sieną. Dėl to pareikalauta, kad statybininkai padengtų išlaidas.
Vėliau, XVIII amžiaus pabaigoje, LDK kariuomenės daliniams vadovavęs pulkininkas raštu kreipėsi į karo komisiją prašydamas išardyti avarinės būklės ant kalno stūksančius senosios pilies pastatus dėl grėsusios griūties. Bet to nebuvo padaryta, nes LDK prarado valstybingumą ir atėjo okupacinė kariuomenė.
Mitas, kad vibracija nekenkia
1838 metais ant vakarinio bokšto pastatytas medinis dviaukštis optinio telegrafo antstatas irgi nuolat blogino kalno būklę, o 1843 metų kariškių raportuose paminėta ir tai, kad nuo kalno nuslinko didžiulė nuošliauža.
Istorikės teigimu, panašūs pranešimai apie nuošliaužas kartodavosi nuolatos, per visą XIX amžių. Apie tai pranešinėjo Rusijos imperijos kariškiai ir į Vilnių atvykę architektai.
Kartą šlaito slinkimas netgi sutapo su vienu didžiausių XIX amžiaus Vilniaus potvynių, kai dėl didelio kritulių kiekio Vilnios vandenys pakilo daugiau nei 5 metrus.
Tada ne juokais sunerimta, kad bokštas gali nugarmėti, todėl 1845–1846 metais buvo sustiprinti jo pamatai, sumūryti kontraforsai, tad pastatai išliko, nors dėl tokios rekonstrukcijos prarasta nemaža dalis autentikos.
Išnagrinėjusi XIX amžiaus duomenis dr. B.R.Vitkauskienė teigė: „Mitas, kad vibracija nekenkia kalno šlaitams ir pastatams. Pilies kalno pritaikymas telegrafo reikmėms labai pakenkė kalno šlaitams.“
Avarinę situaciją blogino tai, kad XIX amžiaus pirmojoje pusėje nuo kalno nuolat buvo šaudoma patrankomis, skelbiant miestiečiams laiką. Tačiau 1843 metais dėl susiklosčiusios avarinės situacijos patrankos nuo kalno buvo nukeltos. O 1854 metais išardyti ir mediniai optinio telegrafo pastatai.
Ant kalno rado mirusiuosius
Vis dėlto kalnas ramybėje paliktas neilgam. Jau 1863 metais prasidėjus sukilimui čia vėl suaktyvėjo veikla, ant kalno vėl buvo užkeltos patrankos.
Maža to, kaip paaiškėjo dabar, čia, kaip spėjama, laidoti ir sukilėliai. Tokia teorija iškelta po šių metų sausio 2–22 dienomis atliktų archeologinių kasinėjimų, kurie vykdyti prieš sutvirtinant vadinamuosius rostverkus – kalno šiaurės vakarų šlaite esančias gelžbetonine sijas.
Kaip pasakojo Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologas Valdas Steponaitis, kasinėjimų metu rasti penki kapai, kuriuose palaidoti ne mažiau kaip septyni mirusieji, mirę XIX amžiaus antrojoje pusėje.
Ištyrinėjus dviejų kapų palaikus spėjama, kad čia galėjo būti palaidoti 1863–1864 m. sukilimo dalyviai.
Viename kape palaidotas vienas jaunas vyras, jo rankos, sprendžiant pagal išlikusių kaulų padėtį, buvo surištos. Vyras palaidotas su apranga, bet drabužių ir avalynės likę tik fragmentai, datuojami XIX a.
Likęs ir dvipusis medalionas, kuris galėjo būti pagamintas ne anksčiau nei XIX amžiaus pradžioje. Tokius nešiodavę sukilėliai.
Kitame suardytame kape rasti trijų mirusiųjų palaikai, tiesa, vieno nelikę dalies kojų kaulų, kito – kaukolės.
Mirusieji palaidoti taip, tarsi būtų bet kaip sumesti į duobę: vienas gulėjo ant nugaros, kitas – ant pilvo, už nugaros surištomis rankomis, trečias paguldytas ant pirmų dviejų kūnų, taip pat ant pilvo.
Abu kapai buvo užpilti kalkių skiediniu.
Kalkėse įsispaudė mirusiųjų aprangos fragmentai, taip pat šalia rasta po keletą sagučių, drabužių kabliukų, dvipusis stiklinis medalionas.
Nors palaikai tebetiriami Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros darbuotojų, spėjama, kad mirusieji galėjo būti pakarti. Kaip žinoma, iš 21 sukilimo dalyvio 9 buvo sušaudyti, o likusieji – pakarti.
Kasinėjimai išjudino šlaitus
Bet grįžkime prie kalno būklės, kuri, kaip minėta, visada buvo apverktina.
XIX amžiaus pabaigoje ant kalno nuspręsta įrengti miesto parką. Čia imta sodinti medžius, nutiestas pėsčiųjų takas, išlikęs iki dabar, pastatytos atraminės tvorelės. Taigi – imtasi rimtai tvirtinti kalną.
1930 metais nuo bokšto pagaliau buvo nuimtas telegrafo antstatas.
Tačiau 1933–1937 metais, atkasus Kunigaikščių rūmus, vėl sujudinta kalno ramybė. Lenkų archeologai, istorikai ir menotyrininkai pradėjo ieškoti būdų, kaip atstatyti Gedimino bokštą, tad visą laiką vykdė archeologinius kasinėjimus.
„Tarpukario fotografijos rodo, kiek daug didelių kasimo darbų vyko ant kalno aikštelės ir kalno šlaituose. Nuolat judintas gruntas, formavosi žemių nuošliaužos, žemyn ritosi akmenys. Nuolat kilo grėsmė ir Gedimino bokšto pamatams“, – pasakojo dr. B.R.Vitkauskienė.
1940 m. susirūpinęs šlaitų erozija lenkų profesorius Marianas Morelowskis parengė brėžinius, kurie šiuo metu saugomi Vroclave, Lenkijoje, su savo pastabomis apie tai, kad ant kalno yra daug sausų, džiūstančių medžių, kuriuos reikia iškirsti, nes lapija trukdo augti žolei. Dėl to susidaro didelės nuošliaužos kalno šlaituose.
Profesorius net išvardijo, kuriuos medžius reikėtų iškirsti, bet nuodugnesnė geologinė analizė neatlikta.
„Neleisti su lopeta kasinėti po kalną“
1942 m. vokiečiai kalne iškasė 200 m ilgio slėptuvę. Po karo darytose nuotraukose matyti įėjimas, kuris, kaip spėjama, vedė į šią slėptuvę. Vėliau slėptuvę užvertė sovietai.
Tose pačiose nuotraukose matyti ir prasta šlaitų bei atraminės sienos iš šiaurės pusės būklė.
Žinoma, kad 1950 metais du architektai su studentais nusprendė iškasti 500 duobių kalno šlaituose, kad pasodintų medžius. Tačiau tam pasipriešinę tuometinio istorijos instituto darbuotojai ir planas apželdinti šlaitus sustabdytas, supratus, kad tai gali labai pakenkti kalno struktūrai.
„Pokario metais daug tvarkyti kalno šlaitai, bet turbūt neprofesionaliai. Iš išlikusių valdininkų ir architektų susirašinėjimų matyti, kad kalno šlaitų erozijos sustabdyti nesugebėta. Nuošliaužos grėsė rūmams ir problema buvo ilgą laiką“, – konstatavo dr. B.R.Vitkauskienė.
Tik 1959 m. atlikti pirmieji profesionalūs kalno geologiniai tyrinėjimai. Tai liudija ir gana juokingas ano meto piliečio miesto Vykdomajam komitetui atsiųstas raštas su reikalavimu „neleisti kažkokiai tai moteriai kasinėti su lopeta po kalną“.
„Piliečiai manė, kad kasinėjimo darbai lemia kalno eroziją“, – paaiškino istorikė.
Slenka supiltinis gruntas
1959 metais atlikus inžinerinius-geologinius kalno tyrimus nustatyta, kad 1,5–4,5 metro šlaitų sudaro supiltinis gruntas, sudarytas iš statybinių atliekų, žvirgždo, sumaišyto su smėliu. Ši kalno dalis ir slenka.
Šlaitai apaugę medžiais, o dėl nesančios žolinės dangos susidaro sąlygos smarkioms nuošliaužoms. Kalno erozija vyksta dėl solifliukcinių procesų – byrėjimų, sukeltų žmogaus veiklos.
„Nepaisant visų specialistų išvadų, XX amžiaus 6–9 dešimtmečiais šlaitai tvarkyti tik užpilant žemes“, – pasakojo dr. B.R.Vitkauskienė.
Medžiai buvo tarsi kenkėjai?
Dar praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje atlikti želdynų tyrimai parodė, kad kalnas apaugęs klevais, po kurių tankia lapija stinga žolės, o tai esą veikia šlaitų stabilumą.
Prieš kelerius metus konstatuota, kad dauguma medžių buvo pavojingai pasvirę, dalis jų šerdžių išpuvę. Medžiai, užstodami saulę, neformavo velėnos ir trukdė formuotis tankiai žolinei dangai.
Todėl ant Gedimino kalno šlaitų augantys medžiai pagal Projektavimo ir restauravimo instituto paruoštą tvarkybos projektą nuo 2011 metų per kelis etapus pašalinti.
Dabar, vėl pradėjus slinkti kalno šlaitui, spėliojama, kad galbūt tai nulėmė medžių iškirtimas.
Tačiau dr. B.R.Vitkauskienė abejojo, ar medžiai būtų sustabdę kalno eroziją.
„Gerus 100 metų, nuo XIX amžiaus antrosios pusės, augalijos ant kalno būta tikrai daug, bet tai niekuo nepadėjo. Turima medžiaga rodo, kad niekam nepavyko kalno suvaldyti. Jis visada turėjo problemą. Ji kyla dėl žmogaus veiklos. Kuo mažiau veiklos, kuo mažiau apkrovų, tuo geriau“, – pažymėjo mokslininkė.
Anot meno istorikės, kalnas nėra natūralus gamtinis darinys. Jis labai smarkiai veikiamas žmogaus. Kadangi šlaitus sudaro supiltinės šiukšlės, labai sunku konstatuoti, kas čia gali augti.
Ją papildė Projektavimo ir restauravimo instituto architektė restauratorė Gražina Kirdeikienė: „Medžius ir aplinką stebėjau nuo 1994–1995 m. Medžiai, kurie augo ant kalno, buvo tarsi kenkėjai. Po jais neaugo žolė, medžiai puvo, sudarė „daržo“ sluoksnį. Kamienai bandė įsitvirtinti į šlaitą, o šaknys pakibo ore.
Po kiekvienos audros su baime eidavome į kalną žiūrėti, kokius nuostolius padarė nulaužti kamienai. Tuos medžius buvo privaloma šalinti. Jie nesuteikė nei grožio, nei stiprumo.
Medžiams nebuvo gera augti ant kalno. Dauguma jų buvo išpuvę, kiauri tarsi patrankų vamzdžiai.
Dabar ten, kur nukirsti medžiai, gerai susiformavo velėna, gerai laikėsi.“
Gynybinės sienos perimetras – netikslus
Dr. B.R.Vitkauskienei nerimą kelia ir pastaruoju metu vis pasirodantys pranešimai, kad apjuosus kalną betoniniu žiedu bus galima atstatinėti visą mūrinę pilį.
Sukurti menamą pilies siluetą 2013 metais siūlė sostinės projektavimo ir restauravimo įstaigų specialistai. Kad galima renovuoti Aukštutinės pilies mūrų liekanas, tvirtinta ir 2014 metais. Tuomet planuota visiškai atnaujinti pilies struktūrą.
„Tačiau mūsų įsivaizdavimas, kaip atrodė Aukštutinė pilis, tėra vizija. Tad ką atstatinėti? Kažkieno sugalvotą pilį?“ – klausė istorikė.
Kol kas atstatyta tik aptvarinė gynybinė siena ant supiltinio grunto. Bet istorikė iškėlė klausimą, ar atstatyta gynybinė siena išties buvo būtent tokia.
Dabartinis atstatytos sienos perimetras padarytas pagal XVIII amžiuje Johano Georgo Maksimiliano fon Fiurstenhofo nubraižytą Vilniaus planą, kuris yra gana vėlyvas.
Šis planas, vadinamas tiesiog Fiurstenhofo planu, tarpukariu rastas Berlyne. Tada visi apsidžiaugė, kad buvo aptiktas Vilniaus senovinis planas ir tai esą padarė revoliuciją ano meto tyrinėtojų galvose. Pagal jį tarpukario lenkų architektai ir menotyrininkai išvedė ir dabartinį gynybinės sienos perimetrą.
Bet autentiška mūrinė architektūra buvo kiek kitokia, nei pavaizduota J.G.M. fon Fiurstenhofo XVIII amžiaus pradžioje padarytame brėžinyje. Išties ji ne juosė rūmus, bet įsirėmė į pastatus.
„Nenoriu tikėti, kad viduramžiais pastatė pilį ant supiltinio grunto. Ten, kur stovi siena dabar, jos būti negalėjo. Ji gal buvo arba kitur, arba kitokia. Galbūt ji buvo laikina?“ – spėjo dr. B.R.Vitkauskienė.
Be sienos būtų liūdniau
Vis dėlto architektė restauratorė G.Kirdeikienė pažymėjo, kad autentiški gynybinės sienos fragmentai išlikę. Jų yra prie vakarinio bokšto, šiaurinėje dalyje irgi yra išlikę nemažai autentiškų sienos gabaliukų. Esą pafantazuota tik rytinėje dalyje.
„Jei nebūtų gynybinės sienos, mes matytume gerokai labiau nuslinkusius kalno šlaitus. Ji palaiko ir kalno viršutinės aikštelės paviršių. Kitaip matytume visiškai nuslinkusį šiaurinį šlaitą, vanduo plautų visus šlaitus. Neturėtume nei vakarinio bokšto, nei Aukštutinės pilies.
Kad gynybinė siena neidealiai padaryta – faktas. Poliai sugręžti ne tokio gylio, kaip reikėta, rostverkui pagailėta medžiagų, nes tuo metu, kai vyko darbai, buvo blokada“, – paaiškino G.Kirdeikienė.
Keltuvas – politinis sprendimas
Daug kalbėta ir apie keltuvo keliamą grėsmę kalnui. Klausytojams kilo klausimas, kaip leista statyti tokį objektą ant prastos padėties kalno.
Sprendimas pastatyti funikulierių, pasak G.Kirdeikienės, buvęs politinis, o ne sugalvotas architektų. Jis pastatytas norint padėti neįgaliesiems pakilti į kalną.
Be to, kalbama, kad 2003 metais pastatytas keltuvas esą nekelia tiek daug grėsmės kalnui, kaip linkstama manyti.
Kalną pradės tvarkyti gegužę
Tad koks gi likimas laukia Gedimino kalno ir kada, kaip jis bus tvarkomas?
Lietuvos nacionalinio muziejaus atstovas ryšiams su žiniasklaida ir visuomene Arminas Šileikis priminė, kad šių metų vasario pabaigoje jau buvo sutvirtinti ir grandinėmis prie atraminio poliaus pritvirtinti rostverkai. Taip sumažinta avarinė grėsmė.
Jau parengti ir projektiniai pasiūlymai visam šiaurės vakarų šlaitui. Planuojama tvarkyti tris kalno dalis: aikštelę, šlaitą ir papėdę, kiekvienai pritaikant techninius inžinerinius sprendimus.
Vienas pateiktų pasiūlymų – pagrindinį šlaitą sutvirtinti tinkladėžėmis – gabionais. Taip sutvirtinti vieno netoli Utenos esančio kalno šlaitai. Pasiūlymų yra ir daugiau.
Iki balandžio pabaigos žadama baigti rengti tvarkybos darbų projektą, o gegužę pradėti tvarkybos darbus.
