Gedimino kalno Vilniuje irimo priežastys tapo visuotine mįsle – nežinia, ar jį ardo subjurusi gamta, ar netinkamai pasielgęs žmogus.
Tačiau Gedimino kalną varginančių bėdų šiais laikais dirbtinai supilti piliakalniai išvengė, nors juos lygiai taip pat merkė lietūs, ant jų vaikšto tūkstančiai žmonių. Kodėl?
Kalno šerdis – tvirta
Liepkalnyje stūksantį Laimio kalną būrys vilniečių kūrė 18 metų.
„Nemaniau, kad iš karto supilsiu, tačiau pradėjus darbą buvo sunku sustoti“, – teigė 76 metų vilnietis Laimis Janutėnas, 1982-aisiais ėmęsis įgyvendinti svajonę.
Jis su dar keturiasdešimčia šeimų iki 2000-ųjų supylė ne tik slidinėti, bet ir kitokioms pramogoms tinkantį rekordinio dydžio kalną.
„Mūsų kalnas nuožulnesnis negu Gedimino, gal todėl nesugriuvo“, – svarstė energingas pensininkas. Laimio kalno pagrindas buvo supiltas iš įvairių statybinių atliekų – plytgalių, akmenų, gelžbetonio nuolaužų.
„Iš papėdės žemes kibirais nešėme, griovius iki bambos užpylinėjome. KamAZ iki pat viršaus varydavome, gaudydavome traktorininkus, kad viską išlygintų. Todėl jis ir išėjo toks tvirtas“, – pasakojo L.Janutėnas apie milžiniško darbo pradžią.
Nuošliaužų – nė kvapo
Per 18 metų į kalną buvo supilta milijonai kubinių metrų atliekų, viena po kitos atsirado slidinėjimo trasos.
„Šis kalnas yra aukščiausia vieta Vilniuje, įtraukta į Lietuvos rekordų knygą. Jo aukštis – 65 metrai.
Anuomet buvo dar aukštesnis, bet Vilniaus oro uostas liepė nuimti viršūnę.
Ir jokių nuošliaužų nebuvo.
Manau, visa bėda yra Gedimino kalne esantys upeliai, šaltiniai, gilumoje reikėtų ieškoti problemų. Liepkalnyje nebuvo tokių versmių, – kalbėjo L.Janutėnas. – Nesigailiu nei kad kalną pyliau, nei kad jį iš mūsų paėmė Slidinėjimo federacija.
Mes taip, kaip dabar, nebūtume jo sutvarkę.“
Piliakalnis iškilo per pusmetį
Šiaulių krašte, Naisių kaime, prieš trejus metus „valstiečių“ lyderio Ramūno Karbauskio iniciatyva buvo pradėtas statyti piliakalnis, pavadintas Baltų arena. Po pusmečio ir vietinius, ir atvykėlius jis jau stebino savotiška forma.
200 metrų ilgio, 160 metrų pločio ir 16 metro aukščio kalnui su arenai skirta įduba buvo sunaudota 125 tūkst. kubinių metrų žemės.
Penkiaaukštį namą šiek tiek lenkiantis piliakalnis yra aukščiausias kalnas Naisių apylinkėse.
Vilniečio architekto 41 metų V.Puzero suprojektuotas piliakalnis su arena tapo įvairių pramogų vieta, dažnai lankoma ekskursijų.
Siūlo kelininkų patirtį
„Kai Baltų arenai buvo pilamos žemės, jos iš karto buvo tankinamos. Svarbus dalykas – drenažas apačioje. Vienas pagrindinių darbų – sutvirtinti šlaitus“, – esminius piliakalnio statybos principus vardijo V.Puzeras.
Architektas neabejoja, kad ir Gedimino kalną galėtų apsaugoti ir sustiprinti kelininkų naudojami savaime suyrantys tinklai, kurie apsėjami žole.
Ji sudygsta kiaurai tinklą, vėliau jis natūraliai suyra, ir susidariusi velėna lyg pluta sutvirtina šlaitą.
„Šaltiniai yra ir bus, lietus – irgi. Aš imčiausi kelininkų patirties ir natūraliai suyrančiu tinklu apkločiau tas Gedimino kalno vietas, kurios dar neslenka. Jei pažeidžiamas paviršinis sluoksnis, prasideda erozija“, – teigė V.Puzeras.
Architekto nuomone, ant Gedimino kalno augę medžiai turėjo teigiamos įtakos, nes jie iš dirvožemio sugėrė ir garino vandenį.
„Kai nebeliko medžių, vanduo nuolat skverbėsi į dirvožemį, prasidėjo nuošliaužos. Manyčiau, jog kalną būtų galima apsodinti kad ir neaukštais krūmais, svarbu, kad jie garintų vandenį“, – svarstė V.Puzeras.
Jo nuomone, kalną reikėtų apgobti organiniu tinklu lyg drabužiu nuo pat viršaus.
„Metus nebūtų gražaus vaizdo, bet tiek galima pakentėti. Pastebėjau, kad darbai ant kalno vyksta labai lėtai. Technika kiek pajuda ir vėl stovi. Reikėtų dirbti dieną naktį“, – kalbėjo dėl kalno būklės nerimaujantis architektas.
Baltų areną ne vien tik stebi
V.Puzeras sakė, kad lietingi orai kiek pakenkė ir Baltų arenos piliakalniui.
„Buvo atsiradusios kelios nedidelės išgraužos, tačiau jos buvo laiku pastebėtos ir užglostyti visi plyšeliai, – sakė V.Puzeras ir pabrėžė, kad bet kokiems piliakalniams reikia nuolatinio dėmesio. – Gedimino kalne būtina sparčiau atlikti betonavimo-laiptavimo darbus, o po to užpilti žemėmis.
Šis kalnas – šventa vieta lietuviams, mūsų dvasinis kalnas, todėl negalime būti abejingi.
Buvo net kilusi mintis suburti lietuvius ir rankomis apjuosti kalną, kad matytų, jog mums rūpi.“
Architektas prisipažino, kad jam skaudu stebėti, kaip Gedimino kalną niokoja nuošliaužos, pernelyg lėtai juda darbai, ir dėl labai asmeniškos priežasties – ant šio kalno įvyko jo ir žmonos santuoka.
Nerimas skatina veikti
Viešojoje erdvėje skelbiami tikinimai, kad nuošliaužos yra tik paviršinės, nugarmėjo tik technogeninis gruntas, pagrindiniai kalno sluoksniai nėra pažeisti, ko gero, neguodžia ne tik vilniečių, bet ir kitų šiam Lietuvos simboliui neabejingų šalies gyventojų.
Kultūros viceministras Renaldas Augustinavičius teigė, kad nuo kalno čiuožia tai, kas buvo sukurta sovietmečio pabaigoje ir nepriklausomybės metų pradžioje.
Esą kalnas tik šiaip neatrodo gražus, kultūros paveldo objektui žalos nepadaryta, grėsmės geologinei struktūrai nėra.
Tačiau vis skelbiamos ekstremalios situacijos, kalnas uždaromas lankytojams, todėl nerimas dėl Gedimino kalno būklės neslopsta.
Geologai perspėja: bus naujų nuošliaužų
Lietuvos geologijos tarnybos specialistai pranešė, kad nuolat stebi nuošliaužų drebinamą Gedimino kalną, – atlieka tiesioginius vizualinius stebėjimus ir deformacijų matavimus, stebi deformacijų daviklių poslinkius nuotoliniu būdu.
Lapkričio 6 dienos duomenimis, deformacijos – grunto poslinkiai ir įtrūkimai – stebimos beveik visose kalno pusėse, skelbia Lietuvos geologijos tarnyba.
Žymi nuošliauža susiformavo šeštadienį rytiniame šlaite, nusinešdama ir dalį akmeninio tako (žemiau šaltinėlio).
Tai leidžia daryti prielaidą, kad kalnas yra labai įmirkęs nuo ekstremalių liūčių ir svarbiausias darbas būtų suformuoti jo viršutinės aikštelės izoliaciją, visišką kritulių vandens surinkimą bei drenažą.
Nuošliaužos nuo 2016 m. pradžios baigia pereiti visais šlaitais, deformaciniai procesai lygina tiek dirbtinį, tiek ir natūralų gruntą, požeminis vanduo kritiškai įmerkęs kalno gruntą, išplauna smėlingas smulkiąsias daleles.
Toliau kalne plečiasi jau įvykusios deformacijos. Pagal požymius šlaituose galima tikėtis ir naujų nuošliaužų dar nesudarkytose vietose. Gedimino bokštas ir Aukštutinė pilis, šios dienos duomenimis, yra stabilūs. Tvarkybos darbus organizuoja Nacionalinis muziejus.
