O štai valdžia ramina, kad jokio pavojaus nėra, kalnas tik negražiai atrodo, bet iš tiesų joks pavojus negresia.
Sakysite, truputėlį primena sovietmetį, kai valdžia aiškindavo priešingai, nei visi matydavo. O kuo tiki liaudis, puikiausiai atsispindi šiuolaikiniame folklore. Dainelės apie Gedimino kalną jau plinta interneto platybėse, o fotomenininkas pakvietė įsiamžinti prie vis dar tebestovinčio bokšto, nes niekada nežinai, kada bus paskutinė jo gyvavimo diena.
Vienas praeivis nufilmavo, kaip jo akyse slenka Gedimino kalno šlaitas. Žemė byrėjo visą pusdienį, galiausiai nugarmėjo ne tik storas velėnos sluoksnis, bet ir akmenimis grįstas pėsčiųjų takas, kuris dabar uždarytas. Tačiau valdžia ramina – kalnas bus išsaugotas.
„Principas labai paprastas: pirma gesinam gaisrą, tada likviduojam padarinius. Kadangi šie metai baisiai nedėkingi, teko daug kovoti su ugnimi, tiksliau su lietum, ir tiesiog negalėjom įsibėgėt. Bet iki gruodžio 1 d., galiu patikinti tikrai, laikina stoginė bus uždengta ir tikrai kunigaikščio rūmai bus izoliuoti. Iki gruodžio 1 d. pabandysim pagrindinį pietrytinį šlaitą nudrenuoti, kad nešlapiuotų“, – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „24/7” aiškino kultūros viceministras Renaldas Augustinavičius.
O Gedimino kalno bokštas – ne šiaip eilinis statinys, jis daug metų yra svarbiausias Vilniaus ir visos šalies simbolis.
„Reiktų paminėti permainų laikotarpį, kai Vilnius ėjo iš rankų į rankas. Kiekvienam užėmusiam Vilnių buvo svarbu iškelti savo vėliavą Gedimino kalne ir, be abejo, kas valdo Gedimino kalną, tas valdo Vilnių, o Vilnius – neatskiriama Lietuvos dalis. Jeigu pažiūrėtume nuo tarpukario, Gedimino pilis vaizduojama žalčio nelaisvėje. Lenkijos pusė rodė Vilniaus priklausomybę Lenkijai ir, aišku, Gedimino kalno simbolis buvo naudojamas plačiai. Vėliau keitėsi. Sovietinėje simbolikoje taip pat kalnas ir net Katedra su varpine buvo per visus medalius ir simbolius. Kai buvo pakelta trispalvė, tai buvo perėjimo į kitą epochą simbolizavimas“, – pasakojo istorijos mokslų daktaras Domininkas Burba.
Gedimino kalną žadama paramstyti milijoninėmis injekcijomis. Premjeras Saulius Skvernelis tikina, kad tiek, kiek lėšų reikės tyrimams, ekspertams – tiek jų ir bus atrasta.
Ir nors pirmosios kalno bėdos pasirodė jau senokai, pasirodo, iki šiol neatliktas išsamus kalno tyrimas, kurį rekomendavo ne tik Lietuvos, bet ir iš Lenkijos pakviesti ekspertai.
„Šlaito viršutinė briauna jau seniai priartėjusi prie bokšto pamatų. Iki bokšto pamatų belikę maždaug 3 metrai. Problema žinoma, plyšys nėra naujas, jis yra aktyvizavęsis, šlaitų poslinkių davikliai parodė suaktyvėjusius judesius, kurie fiksuojami per visą savaitgalį. Laimei, nustojus lietums pradžiuvo gruntas“, – sakė Geologijos tarnybos skyriaus vadovas Vidas Mikulėnas.
Kalno tyrimams būtų reikėję milijono eurų, bet kalno šeimininkas Nacionalinis muziejus nusprendė, kad tai per brangu.
„Įsivaizduokite, paskutiniai rimti tyrimai atlikti 1973 metais. Kiek metų praėjo, net technologijos pasikeitė. Mes patobulėjome 50 metų, bet vis dar gyvename tarybinėje epochoje su šituo kalnu. Namai statomi šiuolaikiškai, su ženkliais, didesniais tyrimais, o mūsų kalnui po šiai dienai nėra tyrimų. Tai kaip jūs manote, ar tai labai gerai?“, – svarstė geologas-inžinierius Vytautas Minkevičius.
Gedimino kalnas – kaip našlaitis, kuriam ištirti vis pritrūksta pinigų. Ir kuo toliau, tuo pinigų reikia daugiau.
„Iš karto pasiūlėm laikinus sprendinius, ką statyti, bet jie buvo nepriimtini arba ne visiškai atlikti be skaičiavimo. Sakiau, kad jeigu nebus imtasi priemonių, problemų vis daugės. Kuo vėliau daroma, tuo daugiau problemų, bet niekas į tai rimtai nežiūrėdavo, sakydavo, kad išdžius, nieko neatsitiks, bus gerai, bet gamtos neapgausi“, – aiškino profesorius, technikos mokslų daktaras Arnoldas Norkus.
Ir dabar tie, kurie ramino, kad nieko neatsitiks, viešai akių nerodo. Ilgus metus iš kalne ir papėdėje vykdomų darbų mito ta pati kuopelė žmonių.
„Kai norima sutaupyti, daroma į nieką neatsižvelgiant. 2010 m. buvo tvirtinami šlaitai be tyrimų. Visų šlaitų mes turime likučius, net ir paskutinė nuošliauža sutvirtinta 2010 m., bet ji visa nulėkė. Ateinama, pasižiūrima ir sakoma: „Gerai“. Tokie vadinami specialistai tą patį ir daro“, – piktinosi V.Minkevičius.
Valdžia žada, kad daugiau taip tikrai nebebus.
„Devynis kartus turime matuoti, dešimtą pjauti, nes jau matome, kokios gali būti pasekmės, kai kartais nepagalvojam ir tiesiog suformuojame technogeninį sluoksnį. Reikėtų šiuo metu labai atsargiai, atsakingai pamatuoti, gauti visus parametrus ir įeiti su tais techniniais sprendimais“, – tikino kultūros viceministras R.Augustinavičius.
Pasirodo, kalnas iki šiol buvo gražinamas tik iš išorės. Kas darėsi kalno viduje, niekam nė motais.
„Pagrindinė priežastis – krituliai, kurie įsigeria į kalno vidų. Jie iš požemio plauna smėlį ir tada įvyksta slinkimai. Sutvarkius drenavimo sistemą didelių nuošliaužų bus išvengta, bet mažos bus. Dabar mažytė kalno dalis drenuojama, nes ji įrengta dar prie lenkų, XX amžiaus pradžioje. Dabar ji buvo tik rekonstruojama ir taip palaikoma“, – pasakojo V.Minkevičius.
Bet užtat ant kalno radosi akmenimis grįstas takas, net funikulierius, vyko kiti statybos darbai. Nes statybos – tai pinigai.
„Buvo intervencijos į kalną. Pirmuoju atveju tai buvo eskalatoriaus atrama, kuri nuslinko. Kita problema – dėl atraminių sienų. Kalnas yra labai stiprios konstrukcijos, senieji statiniai statyti ant stiprios konstrukcijos, o nauji statiniai... Po visų įvykių, kurie seka ir gilėja, kai pažiūri į dokumentus, pjūvius, aiškiai matosi, kur tie statiniai statyti. Siena pastatyta ant grunto, kuris nėra stiprus. Poliai yra pastatyti, o kompanija, kuri statė, bankrutavo. Net nėra aiškių duomenų, kur pastatyta“, – pasakojo profesorius A.Norkus.
Bet jeigu pažiūrėtumėme valstybės politiką, tai dokumentuose viskas suguldyta kuo gražiausiai. Gedimino kalnas turėjo ir šeimininką, ir papildomą prižiūrėtoją, kuris turėjo užtikrinti, kad žmogaus veikla kalnui nekenktų. O kalnui, sako, kenkė net fejerverkai.
„Sakykime, Arkikatedros aikštėje turi būti renginys. Mes, žinodami galimas pasekmes, rašome, kad nepritariame tokiam renginiui. Dažniausiai savivaldybė, nes čia pagrindinė miesto aikštė, nenori renginio perkelti į kitas vietas, Vingio parką, nes čia visiems patogu, susirinks didesnė publika. Kai tokie išskaičiavimai, taip ir būna“, – pasakojo Vilniaus pilių rezervato direkcijos atstovas Stasys Patklauskas.
Fotografas Saulius Paukštys sumanė ironišką akciją. Žmones pakvietė prie Gedimino bokšto nusifotografuoti, nes tai gali būti paskutinė nuotrauka su bokštu.
„Tos nuošliaužos ir atrodo baisokai, ir tokį nerimą kelia. Tai ne tiek yra atrakcija – nusifotografuok su pilim, bet toks savotiškas priminimas valdžios žmonėms, kad reikia rūpintis visada, sistemingai, o ne tada, kai ištinka kažkas panašaus į katastrofą“, – sakė S.Paukštys.
Vyriausybė Gedimino kalno tvarkymo darbams šiais metais skyrė beveik 3 milijonus eurų, kitais metais planuojama skirti 6 milijonus eurų. Gedimino kalną savivaldybei prašo perduoti Vilniaus meras Remigijus Šimašius, Vyriausybės vadovas nesutinka.
