Kas Gedimino kalno laukia pavasarį? Į šį klausimą mokslininkai vengia tiesiai atsakyti. O kad neatsivertų didžiulės nuošliaužos, jau dabar kalną bandoma stabilizuoti.
Lietuvos nacionalinio muziejaus atstovas Arminas Šileikis neslėpė, kad ruošiantis galimiems atlydžiams ar drėgnam pavasariui porą savaičių Gedimino kalno pietrytinėje dalyje vykdomi neatidėliotini avarijos grėsmės pašalinimo darbai.
Jų metu nestabilios šlaito dalys prevenciškai užpilamos skalda ir sutvirtinamos tinklu, kuris pritvirtinamas metaliniais strypais.
Anot A.Šileikio, ši, kitose kalno vietose iki šiol pasiteisinusi, avarinių darbų metodika turėtų apsaugoti gruntą nuo galimų nuoplovų ir sutvirtinti slinkties plotus.
Šiuo metu stebėsenos sistemos rodo, kad Gedimino kalno, kaip ir pietrytinio šlaito, būklė yra patenkinama, žymesnių judesių nėra fiksuojama.
Tačiau kas laukia Gedimino kalno pavasarį, priklausys nuo paskutinio žiemos mėnesio. Jeigu dažniau bus minusinė temperatūra, ledo sluoksnis bus kliūtis vandeniu patekti į kalno gilumą.
Bet jeigu bus dažni atlydžiai, tada smėlingi sluoksniai gali prisisotinti vandens. Svarbi ir pavasario pradžia. Situacija gali tapti sudėtinga, jeigu įšalas išeitų lietui tirpdant sniegą. Tačiau jei pavasaris bus sausas – situacija bus paprastesnė.
Didelė staigmena – šaltinis
Anot Lietuvos nacionalinio muziejaus geologo, fizinių mokslų daktaro Vytauto Račkausko, požeminis vanduo yra svarbiausia Gedimino kalno nuošliaužų atsiradimo ir formavimosi priežastis.
Nuo seno buvo žinomas nedidelis šaltinis Gedimino kalno rytinėje pusėje, o štai 2018 metais kalno vakariniame šlaite rastas kitas šaltinis buvo didelė staigmena. Tiesa, naujasis šaltinis yra nudrenuojamas nuo šlaito.
Kita problema – per šlaitus ir kalno aikštelę įsigėręs lietaus ar sniego tirpsmo vanduo, kuris natūralioje įduboje kaupiasi tarsi dubenyje, nes atsimuša į žemiau esantį nelaidų moreninį sluoksnį.
Anot V.Račkausko, įdubai prisipildžius vandens, jo perteklius išteka per šlaitus. Nuo 2017 metų lapkričio mėnesio inžinierius-geologas Kazimieras Monstvilas pradėjo matuoti, kiek kubinių metrų vandens per parą išbėga iš šaltinio.
Kol kas duomenys rodo, kad jo išteka vis mažiau, šaltinis senka. Tai džiugina Gedimino kalno gelbėtojus, nes yra mažesnė galimybė nuošliaužoms susidaryti. Tiesa, stebėjimai parodė, kad vandens šaltinyje ar kituose kalno šlaituose padaugėja praėjus maždaug dviem savaitėms po iškritusių kritulių.
Paklaustas, ką reikėtų daryti, kad vandens kalne būtų mažiau, V.Račkauskas aiškino, kad pirmiausia turi būti užtikrintas efektyvus vandens nuo Gedimino kalno nudrenavimas.
„Tai pagrindinė užduotis. Dažnai statybininkai kovoja su pasekmėmis, bet reikia kovoti su priežastimis. Jeigu nebus vandens pertekliaus, nebus ir nuoslankų. Tuo tikslu šiuo metu jau yra įgyvendinamas piliakalnio tvarkybos darbų projektas, kuris ir turėtų hidroizoliuoti Gedimino kalno aikštelės plotą, išspręsti kritulių surinkimo bei nuleidimo nuo aikštelės ir šlaitų problemą“, – dėstė V.Račkauskas.
Visą kalną suvarpė gręžiniai
1089 gręžiniai – tiek jų išgręžta Gedimino kalne. V.Račkauskas juokaudamas sakė, kad Gedimino kalne – kaip sūryje skylių. Giliausias gręžinys siekia 45 metrus. Jis buvo išgręžtas 1955 metais. Dauguma kitų gręžinių siekia 12-15 metrų gylį, o sekliausi – dviejų metrų.
Šimtų Gedimino kalno gręžinių reikia tyrimams ir stebėjimams. Deja, 470 gręžinių duomenys vis dar nerasti, o vertingą informaciją mokslininkams teikia apie 200 gręžinių.
Atliekant geologinius tyrimus, Gedimino kalnas nuolat gręžiniais badomas jau 63 metus. V.Račkauskas juokavo, kad šis Vilniaus simbolis yra ištirtas nei labiau nei Ignalinos atominės elektrinės teritorija.
Penkiolika naujausių gręžinių Gedimino kalno piliavietės aikštelėje ir šiaurės vakarų šlaite buvo išgręžti 2017 metais įrenginėjant atraminį polių, prie kurio buvo pritvirtinti grėsmę kėlę rostverkai. Kartu jie suteikė informacijos rengiant šiaurės vakarų šlaito tvarkybos darbų projektą.
Mokslininkai įspėjo: tyrimų pakanka
Iš viso atlikta per tūkstantį Gedimino kalno tyrimų. Ar jų dar reikėtų? „Kai kur betvirtinant ir betikrinant galima pribadyti tiek, kad būtų suardytas pats kalno stuomuo, kuris tikrai yra stabilus“, – nuogąstavo V.Račkauskas. Mokslininkai jau pateikė ataskaitą, kurioje įspėjama, kad, vertinant geologinius, hidrogeologinius ir kitus parametrus, bet kokie papildomi gręžiniai yra pertekliniai ir būtų reikalingi tik išskirtiniais atvejais.
V.Račkausko nuomone, geologinių gręžinių yra pakankamai, bet kontroliniai gręžiniai galimi, norint patikrinti turimą informaciją.
Būtent dėl abejonių, ar tyrimai nedaro papildomos žalos kalno giluminiams sluoksniams, vykusiame viso kalno kompleksinių tvarkybos darbų projekto parengimo konkurse buvo numatyta sąlyga prieš atliekant tyrimus visų pirma apibendrinti jau turimą medžiagą ir tik tada įvertinti papildomų tyrimų poreikį.
Šiuo metu Gedimino kalno būklę stebi keturios sistemos. Grunto judesio davikliai kas valandą siunčia vis naujus rezultatus. Tokių grunto daviklių aplink visą kalną yra 52, paskutiniai penki buvo įrengti neseniai, visi – pietrytiniame šlaite, kuris kelia didžiausią nerimą. Sutvarkytame šiaurės vakarų šlaite šiuo metu įrengti 5 davikliai.
Posvyrio davikliai, įrengti ant mūrų ir statinių, fiksuoja pasikeitimus dviem kryptimis. Jų yra įrengta 22: ant Gedimino pilies bokšto, Kunigaikščių rūmų, taip pat ant gynybinės sienos.
Jei specialistai pastebi grunto poslinkius, tada patikrina mūro statinius.
Kita stebėjimo sistema – pastatų sėdimo. Šiuos duomenis teikia 52 vadinamieji reperiai. Iš jų užfiksuotų duomenų matyti, kad probleminė vieta yra pietrytinis Aukštutinės pilies rūmų liekanų kampas, nuo 1995 metų fiksuojamas beveik 7 centimetrų sėdimas. Dėl to ir pastato sienose yra atsiradusių plyšių.
Ketvirta sistema – gipsinės žymės, vadinamosios markės. Jos parodo – pastebėtas trūkis atsinaujino ar ne.
