Upių išlaisvinimo idėja Lietuvai

Diskutuojant apie ne tik didžiąsias, bet ir mažesnes Lietuvos upes „supjausčiusių“ užtvankų, statytų ir prieš kelis šimtus, ir prieš keliasdešimt metų, ateitį pravertos ne vienos institucijos durys. Kovoti verta – tvirtinama, jog demontuotos neestetiškos, hidroenergijai netinkamos užtvankos atvertų migracijos kelius žuvims, atgaivintų upių ekosistemą. Kaimyninė Estija, kurioje buvo nugriauta ir 100 mažesnių, ir didžiulė užtvanka per Pernu upę, įrodė – visiems dideliems darbams svarbūs pirmieji žingniai.

Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Aug 22, 2019, 9:19 AM, atnaujinta Aug 22, 2019, 9:25 AM

Pradžia – prieš kelis šimtus metų

Aplinkos apsaugos agentūros (AAA) Hidrografinio tinklo skyriaus vedėjas Gintautas Sabas pasakojo, jog pirmosios užvankos Lietuvoje iškilo XIII–XIV amžiuje, kuomet intensyviai statyti vandens malūnai. Tuo metu mūsų šalyje buvo įrengta solidus skaičius – 500–600 – užtvankų. Užtvankos statytos žemos, iki 3 metrų aukščio, joms įrengti paprastai rieduliai, žabai, kitos vietinės medžiagos.

Prieškario Lietuvoje, vėliau ir sovietmečiu, intensyviai statytos hidroelektrinės – jų buvo priskaičiuojama irgi maždaug 600. Teigiama, jog sovietmečiu dalis užtvankų iškilo ir be aiškios funkcijos.

Dažniausiai užtvankos naudotos gaminant hidroenergiją, pramonės įrenginių aušinimui. Sovietmečiu – dar ir žemei drėkinti, žuvininkystei, rekreacijai. Statytos užtvankos ir apsaugai nuo potvynių. Po Kauno hidroelektrinės statybų didesnių potvynių mieste nebebuvo.

Dalis užtvankų, anot specialisto, buvo ir yra skirtos aplinkos apsaugai. Jos, pavyzdžiui, įrengiamos atkuriant pelkes. Sovietmečiu, norint prailginti gyvavimą, patvenkta nemažai ežerų. Vienas tokių – ežeras Žuvinto rezervate.

Užtvankos įrengiamos ir saugant eroduojančius krantus. Jei per didelė vandens tėkmė, plaunami šlaitai, įrengus užtvanką, galima sumažinti nešmenų judėjimą.

Diskusija dėl nereikalingų užtvakų, gerinant žuvų migraciją, akreipė dėmesį AAA atstovas, vyksta jau 20 metų. Pirmieji sąrašai, kurias nenaudojamas ar grėsmę žmonių saugumui keliančias užtvankas būtų galima demontuoti, sudaryti praėjusio amžiaus pabaigoje.

Griauti ne visas

Šiandien užtvankos – dažniausiai savivadybių atsakomybė, jos valdomos patikėjimo teise. Žemės ūkio ministro įsakymu, paskutinįsyk demontuoti galimų užtvankų sąrašas patvirtintas 2007 metais. Už šiuos darbus atsakinga Žuvininkystės tarnyba, kuri rūpinasi žuvų migracijos sąlygų gerinimu. Kol kas norą demontuoti užtvankas stabdo specialistų ir lėšų stygis. Kartais – vietos gyventojų nepritarimas.

„Nekalbame apie užtvankas, turinčias kultūrinę vertę, muziejaus arba paveldo objekto statusą. Tokiais atvejais ieškoma kitų būdų pagerinti vandens telkinių būklę ar žuvų migracijos sąlygas. Tarp pasauliniu mastu pripažintų objektų – Liubavo malūno hidrokompleksas, reprezentuojantis techninius pasiekimus“, – komentavo specialistas.

Specialistai sutaria – demontavus užtvanką, pastebimai pagerėtų vandens telkinio būklė. Aukščiau užtvankos dažnai skurdesnė biologinė įvairovė, upių atkarpos aukščiau užvankos paprastai neatitinka geros būklės kriterijų. Demontavus užtvankas, pagerėtų sąlygos aukščiau užtvankos gyventi žuvims, jų reprodukcijai, gerėtų vandens telkinių būklė. Kartais tetrūksta išardyti užtvanką, kad žuvų indeksas ne tik pagerėtų, bet ir vandens telkinys pasiektų gerą ekologinę būklę.

Kitas svarbus aspektas – civilinė sauga. Užtvankos dažnai nenaudojamos, neprižiūrimos ar avarinės būklės, galinčios padaryti nemenkos žalos aplinkai ar žmonėms. Daugumos užtvankų būklė Lietuvoje labai bloga, mat stinga lėšų joms prižiūrėti. Per metus griūva viena ar dvi užtvankos, padariniai skaudūs – tiek aplinkai, tiek valstybės turtui.

Rinko ne kartą

Duomenys apie užtvankas, anot G. Sabo, renkami nuolat. Jau kone dešimtmetį veikia Upių, ežerų ir tvenkinių kadastras. Bandyta rinkti duomenis ir apie bešeimininkes užtvankas, tačiau, skaičiuojama, jog apie 300 užtvankų vis dar neįregistruotos.

2017 metais dviejų ministrų įsakymu numatyta apie 20 objektų, kuriuose turėtų būti pagerintos žuvų migracijos sąlygos. Į sąrašą buvo įrašyta, o vėliau išbraukta ir Belmonto užtvanka. Šią įtraukus į kultūros vertybių sąrašą, įrengta nauja užtvanka.

Aplinkosaugininkų akiratyje – ir Anykščių užtvanka. Už šį projektą atsakinga Žuvininkystės tarnyba, visgi norui ją demontuoti nepritaria nei savivaldybė, nei gyventojai.

„Užtvankos nyksta dėl nepriežiūros, kai kurios griūva, gamta linkusi grįžti į pirminę būklę, jei jos nereguliuoji. Laiko klausimas, kada pati gamta susitvarkys. Aplinkosaugininkai nori pagreitinti procesą, kad aplinkai būti geriau, bet trūksta žmogiškųjų resursų ir lėšų. Kai kurios užtvankos reikalauja milžiniškų lėšų. Kartais racionaliau ją prižiūrėti, rekonstruoti nei išardyti. Aplinkosauga turi būti darni, sprendimai negali būti nepamatuoti. Pavyzdžiui, Grigiškių tvenkinys uždumblėjęs, tapęs kraštovaizdžio taršos objektu. Norisi jį sutvarkyti, bet užtvanką išardyti, kai savininkas privatus asmuo, labai sudėtinga“, – apibendrino pašnekovas.

Ieško geriausio sprendimo

Salantų regioninio parko direkcijos specialistai turi ambiciją rekonstruoti užtvanką, kertančią Salanto upę. Specialistai numatė tris žuvų kelio atkūrimo kelius: pastatyti žuvitakį, užtvanką rekonstruoti, t. y. naudojant riedulius dabartinė užtvankos perlaida būtų rekonstruktuojama į natūraliai upės rėvai artimą perlaidą, kuri užtikrintų žuvų migraciją, arba užtvanką visiškai demontuoti.

Salantų regioninio parko direktorius Modestas Šečkus pasakojo, jog prieš trisdešimt metų įrengus didžiulę betoninę užtvanką gerokai pablogėjo upės ekologinė būklė, visiškai užblokuota žuvų migracija. Salanto upė itin svarbi lašišinėms žuvims. Žemiau užtvankos (nuo santakos su Blendžiava) Salanto upė patenka į Minijos ichtiologinį draustinį. Salanto upė yra pagrindinis Salanto žemupio ir vidurupio hidrografinių draustinių elementas, kuriuos skiria Salantų užtvanka. Rekonstruktavus ją būtų padidintas saugomų teritorijų vientisumas.

Manoma, kad rekonstravus užtvanką įmanoma atkurti margųjų upėtakių, žiobrių, upinių ir mažųjų nėgių, žiobrių populiacijas. Kol kas jos negali neršti aukštupyje. Nevyksta ir natūralūs sąnašiniai procesai, mat upė aklinai užtverta.

Iki perstatymo 1989-aisiais užtvanka per Salanto upę jau buvusi, tik jos techniniai sprendimai buvo draugiški upės ekosistemai, nebuvo drastiški, nestabdė žuvų migracijos. Užtvanka buvo įrengta panaudojus riedulius, mat greta upės veikė malūnas.

M. Šečkaus žodžiais, dar keleri metai ir Salanto upė aukščiau užtvankos tiesiog užpelkės. Jau šiuo metu netrūksta seklių vietų, žvejai stebisi, jog pelkėjimas vyksta taip sparčiai. Anot pašnekovo, pats metas imtis priemonių atkurti upės ekologinę būklę.

Itin prastos būklės Salantų užtvanka – savivaldybės atsakomybė. Ar ji bus rekonstruota, priklausys ne tik nuo Salantų regioninio parko ambicijų ar Aplinkos ministerijos sprendimo, labai svarbu ir finansavimo galimybės.

Salantų regioninio parko direkcija tariasi su inžinieriais, hidrotechnikais, kokie sprendimai galimi nusprendus užtvanką rekonstruoti. Kaip M. Šečkų informavo specialistai, sprendimai nėra itin sudėtingi.

Diskusijos virs darbais?

Aplinkosaugininkė Karolina Žemyna Gurjazkaitė pasakojo dar prieš metus ėmusis iniciatyvos Lietuvai pristatyti užtvankų demontavimo idėją. Įvairių sričių specialistai mūsų šalyje ne tik aktyviai diskutuoja apie užtvankų žalojamas upes, planuojami ir pirmieji jų demontavimo projektai. Europoje jau pašalinta daugiau kaip 3,5 tūkst. užtvankų.

Anot K. Gurjazkaitės, pagrindinis užtvankų demontavimo barjeras mūsų šalyje bei Europoje – visuomenės nuomonė, jos prisirišimas prie šių statinių. Vietos gyventojai dažnai vertina kitus aplinkos aspektus nei mokslininkai ar aplinkosaugininkai. Tad kultūrinis užtvankos vaidmuo visuomenėje yra sudėtingiausias iššūkis laisvinant upes.

Užtvenkta du trečdaliai pasaulio upių, o Europoje yra po barjerą kiekviename upės kilometre. Mokslininkai aptinka keliasdešimties metų žuvų: manoma, kad dėl upių užtvenkimo ir buveinių praradimo žuvys negali daugintis, o išlikusios gyvena itin ilgai. Dėl dirbtinių užtvankų dramatiškai sumažėjo lašišinių žuvų, ungurių, beveik išnyko eršketai, nyksta ir kitų migruojančių žuvų populiacijos.

Aplinkosaugininkė atkreipė dėmesį į problemą, kuriai Lietuvoje skiriama per mažai dėmesio. Didžiojoje Britanijoje dėl sugriuvusios didžiulės užtvankos evakuota keli tūkstančiai žmonių. O juk užtvankos vis mažiau prižiūrimos, taigi, sensta, ir Lietuvoje.

Estai parodė pavyzdį

K. Gurjazkaitė prieš kelis mėnesius dalyvavo užtvankų griovimo iniciatyvos „Dam Removal Europe“ seminare Estijoje – šalys dalijosi patirtimi vaduojant upes nuo užtvankų. Renginio šeimininkai – estai – turi sukaupę solidžią užtvankų demontavimo patirtį: šioje šalyje demontuojama milžiniška Sindi užtvanka Pernu upėje.

Demontavus ją ir dar 9–10 mažesnių užtvankų intakuose, atsivers 3,3 tūkst. kilometrų laisvos upės ruožas. Pernu upę skaido aštuonios užtvankos, didžiausia kurių – Sindi. Iki pradedant darbus estams teko nemažai nuveikti: daug bendrauta su bendruomenėmis, organizuotos kūrybinės dirbtuvės. Maža to, užtvanka buvusi privati, ją teko išpirkti.

Aplinkosaugininkė neabejoja, jog ir Lietuvoje pats metas pradėti bendrauti su bendruomenėmis bei ieškoti sprendimų, palankių tiek aplinkai, tiek žmonėms. Juk jei pašalini tvenkinį, kuriame gyventojai maudosi, turi pasiūlyti jiems alternatyvą.

Idėją realizuos savo pastangomis

Užtvankos demontuojamos siekiant atkurti upių ekosistemą, kad itin svarbu įgyvendinant ES Vandens pagrindų direktyvą. Specialistai nesiūlo skubėti demontuoti visų užtvankų, tik tas, kurios neturi ekonominės vertės, nėra traukos objektas, o upė svarbi žuvų migracijai. Lietuvoje viena tokių – nenaudojama užtvanka Bražuolės upėje.

Lietuvos gamtos fondas šiuo metu įgyvendina Bražuolės išlaisvinimo projektą. Manoma, kad kitų metų vasarą užtvanka galėtų būti nugriauta. Bražuolės upė yra „Natura 2000“ teritorijoje, joje gyvena lašišinės žuvys, daug saugomų rūšių ir ekosistemų. Pašalinus užtvanką būtų atkurtas upės tęstinumas, atveriantis migracijos kelią įvairioms žuvims, smulkesnių gyvūnų ir augalų bendrijoms. Demontavus užtvanką ketinama atlikti mokslinius tyrimus ir įvertinti demontavimo poveikį ekosistemai.

K. Gurjazkaitė teigia, jog senų ir nenaudojamų užtvankų renovacija, eksploatacija, tvenkinių valymas – tikrai nėra racionalesnis sprendimas nei jų demontavimas. Maža to, demontavimas – ilgalaikė investicija.

Bražuolės upelio užtvankos nugriovimas yra finansuojamas labdaringos kampanijos surinktomis lėšomis. Viena savanorė nusprendė organizuoti pusmaratonį Bražuolėje ir surinkti lėšų, reikalingų projektui įgyvendinti.

Pirmūnai – prancūzai

Kalbant apie kitų užsienio šalių užmojus griauti upes žalojančias užtvankas, aktyviausi prancūzai. Šioje šalyje užvankos griaunamos jau dešimtmetį, tačiau darbų dar pakankamai daug. Noriai užtvankų nusikrato ir švedai, jas šalinti pradėjo olandai ir ispanai.

Pavyzdžiui, Skandinavijoje, įvertinus hidroelektrinės veiklą, ir nusprendus, jog ji neatsiperka, pasirenkama ją uždaryti, o užtvanką demontuoti. Daug išlaisvinant upes nuveikę ir suomiai.

Lietuvoje registruota 1200 užtvankų, nemaža dalis kurių nenaudojamų. Pašnekovė apgailestavo, jog Lietuvoje vis dar nėra prioritetų sąrašo, kurios užtvankos turėtų būti išardytos.

Teigiama, jog dėl užtvankų gali pakilti vandens temperatūra, pakisti gylis, upės tėkmės greitis. Pastačius užtvanką upės ekosistema virsta tvenkinio ekosistema, kas reiškia, jog upių augalija ir gyvūnija tampa tvenkinių augalija ir gyvūnija.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.