Įspūdžiais apie patirtus nuotykius stebint iki raudonumo įkaitusios lavos upes su portalu lrytas.lt pasidalijo Islandijoje gyvenantys lietuviai – Kristina ir Arnoldas.
Netoli Fagradalsfiadlio kalno Reikjaneso pusiasalyje yra ir turistų pamėgtas geoterminio SPA „Blue Lagoon“ centras, kuriame dirba daugiau nei trejus metus Islandijoje gyvenanti lietuvė Kristina Zabelytė.
„Pirmas įspūdis išvydus vulkaną buvo nepakartojamas, lyg iš filmo. Vos 50 metrų nuo manęs tekėję lavos upeliai atrodė įspūdingai. Jautiesi tarsi prie viryklės, o priėjus arčiau karštis siekė net 180 laipsnių“, – prisiminė Kristina.
Pasak Kristinos, tokie įspūdingi išsiveržimai sulaukė didžiulio žmonių susidomėjimo, susidarė net transporsto spūstys tų vietų link. Net gi buvo siūloma pramoga pamatyti besiveržiantį ugnikalnį iš paukščio skrydžio t.y. sraigtasparnio.
Vietinių gyventojų ir turistų srautus reguliavo dėl saugumo prie besiveržiancio vulkano budėjusi savanoriška gelbėtojų komanda, kuri saugojo, kad žmonės neprieitų per arti tekančios lavos upių. „Iš pradžių teritorijos vulkano link buvo uždarytos, tačiau savaitgalį patvirtinus, kad nėra nuodingų dujų, buvo leista aplankyti ir stebėti lavos išsiveržimą. Tiesa, teritorija vėliau vėl buvo uždaryta dėl galimos dujų taršos“, – pridūrė Kristina.
Žemės drebėjimai žadino naktimis
Tačiau dabar, anot K. Zabelytės, žmonės gyvena ramiau – po išsiveržimų bus mažiau ir žemės drebėjimų. Vietos geologų teigimu, šis ugnikalnis net nenusipelno būti taip vadinamas dėl savo itin mažo dydžio. Tačiau Islandijos teritorija visvien buvo ilgą laiką stebima specialistų ir buvo pasiruošta net blogiausiam scenarijui.
Kristinos žiniomis, paskutinių išsiveržimų metu buvo užfiksuota tūkstančiai požeminių smūgių, tačiau tik keletas buvo labiau juntami, o vienas siekė net ir 5,7 balo.
„Tačiau aš gyvenau įprastą gyvenimą, nors drebėjimai pažadindavo naktį arba ryte, bet to nesureikšminau, juk tai gamtos dalis. Žemė yra gyva, pulsuojanti. Ir pamatyti jos grožį yra tikrų tikriausia dovana. Tad turime besąlygiškai tausoti ir mylėti gamtą, šią nuostabią planetą, kuri yra visų mūsų namai“, – teigė K. Zabelytė.
Virš lavos šildė maistą
Daugiau nei metus Islandijoje gyvenantis lietuvis, sveikos gyvensenos konsultantas Arnoldas Viršilas pasakojo, kad besiveržiančios lavos stebėjimas – rizikinga pramoga. „Jei kalnuose nesusiorientuoji, galima ir pasiklysti. Girdėjau, kad buvo dingusių žmonių. Buvo apsinuodijusių dujomis. Net ir pats po apsilankymo kitą dieną jaučiau nesmarkų apsinuodijimą. Bet buvo verta“, – teigė Arnoldas.
Anot jo, kai kurie žmonės buvo patrakę – virš lavos šildėsi užkandžius, zefyrus, sumuštinius. „Atrodė tikrai juokingai. Nemanau, kad labai sveika. Aš to nedariau. Čia islandai taip pokštavo“, – prisiminė vyras.
Žemės drebėjimus Arnoldas jautė apie savaitę. „Net tada, kai buvau baseine – jausmas toks, lyg su visu baseinu važiuočiau per duobėtą žvyrkelį. Tačiau jokių nuostolių nepatyriau, tad man tai buvo linksma ir įdomu.
Be to, čia gyvena „kieti“ žmonės. Mes, išsiveržus ugnikalniui, lekiam į lavos vietą, o ne nuo jos. Juk tokį vaizdą savo akimis gali tekti pamatyti tik vieną kartą gyvenime. Todėl nepraleidau progos nueiti. Ir, žinoma, buvo proga viską įamžinti bei pasidalinti su kitais socialiniuose tinkluose. Žmones tai žavi, nes atrodo tikrai galingai“, – pasakojo Islandijoje įsikūręs lietuvis Arnoldas.
Išsiveržė pirmą kartą per 900 metų
Šis išsiveržimas įvyko Krisuviko ugnikalnių sistemoje Islandijoje. Per išsiveržimus šiame regione lava pastoviai teka iš žemės – nebūna sprogimų, per kuriuos ji būtų išmetama aukštai į orą. Krisuviko sistema buvo neaktyvi pastaruosius 900 metų, o Reikjaneso pusiasalyje išsiveržimas praėjusį kartą vyko 1210–1240 metais.
Vos už kelių kilometrų nuo ugnikalnio išsiveržimo vietos yra Islandijos Keblaviko tarptautinis oro uostas ir nedidelis Grindaviko žvejų uostas, vis tik teritorija yra mažai apgyvendinta, o pats išsiveržimas nebuvo pavojingas. Tačiau įspūdžių šią gamtos stichiją pamačiusiems užteko ilgam.
