Muzika gena vienatvę
Šeimos neturintis 58 metų panevėžietis Aleksas Bridikis vienatve nesiskundžia. Muzika, anot jo, – vienintelė tikra ir ištikima moteris. Ji esą nematoma sėdi šalia vyro kiekvieną dieną ant suoliuko Laisvės aikštėje – ten jis nuo ryto iki pietų virkdo akordeoną.
Tos muzikanto vietos ant suoliuko net žymėti nereikia: visi žino, kad ši vieta – užimta.
O jeigu koks svečias ir prisėda čia pailsėti, lagaminą ant ratukų atsitempęs muzikantas paprašo pasikeisti vietomis – suoliukas juk ilgas. Iš lagamino vyras išsiima akordeoną.
„Koks gi skirtumas jiems, kuriame gale sėdėti?“ – klausia A.Bridikis, tuoj patikindamas, kad jam šis skirtumas – didelis. Pripratęs prie vienos vietos jis jau žino, kad ji – geriausia: praeiviai iš čia jį ir geriausiai mato, ir girdi. Vasarą ji teikia pavėsį, yra labai jauki.
Išvarė iš pirmosios grojimo vietos
Į gatvę eiti groti vyras pasiryžo ne iš gero gyvenimo. Gavęs pensiją jis suprato, kad pragyventi bus sunku. Jokios kitos specialybės A.Bridikis neturi, ir muzikantas jis – savamokslis, bet užtat – iš pašaukimo. Taigi ir nusprendė groti gatvėje.
„Oi, kokia gėda buvo pirmą kartą išeiti!.. – prisipažįsta panevėžietis. – Bijojau, kad draugai, su kuriais kartu ansambliuose grodavome, nepradėtų šnekėti, jog išmaldą renku.“
Pirmą kartą jis buvo išvarytas nuo vieno prekybos centro prieigų. To centro darbuotojai griežtai pareiškę: „Tokie dalykai mūsų teritorijoje draudžiami!“
Kitą dieną A.Bridikis įsitaisė prie centrinio miesto turgaus. Bet ši vieta pasirodė jam tikrai bjauri – visi žmonės skuba, muziką užgožia didžiulis triukšmas.
Keliavo panevėžietis į dar kitą vietą – Laisvės aikštėje prie informacinio miesto stendo. Nepatiko ir ten – mat tuoj netoliese įsikūrė būgnus mušantis jaunimas.
Nenorėdamas konkuruoti su jaunąja karta, vyras atsisėdo ant suoliuko Laisvės aikštėje ir pajuto, kad čia – jo vieta. Nesitraukia iš čia jau trečius metus.
Karjera – „Vaivorykštėje“
Vyras šypsosi prisiminęs vaikystę: penkerių metų vaikas jis jau turėjo pirmą mažą instrumentą. Vėliau jam tėvai nupirko didesnį. „Vos mano galva matydavosi iš po to akordeono!“ – nusijuokė muzikantas.
Vaikas pats išmoko groti kelias dainas, nors natų dar nepažinojo. Negalėjo muzikos meno jo pamokyti ir artimieji: nei seneliai, nei tėvai nebuvo muzikantai.
Todėl berniukas nieko tėvams nesakęs pats nuėjo į muzikos mokyklą, užsirašė į pianino klasę. Tėvai tai išgirdo iš mokytojų, bet palaimino tokį vaiko sprendimą.
Susidraugavęs su muzika vaikas ir į berniukų chorą skubėdavo dainuoti, tačiau mutacijos periodu jis sakė persistengęs ir sugadinęs savo balsą.
Vėliau – 15 metų tuomet garsiame panevėžiečių ansamblyje „Vaivorykštė“. A.Bridikis ten grojo elektriniais vargonais. Su ansambliu A.Bridikis išnaršė visą šalį, gastrolių kelias nuvesdavo ir iki Anglijos.
Namuose niekas nelaukia
Tuo sėkmingu gyvenimo periodu A.Bridikis ir šeimą buvo sukūręs. Tačiau kalbėti apie tai jam nesiseka – suka akis į šalį, veide dingsta šypsena.
Vyras save vadina našliu – žmoną jis palaidojo prieš 20 metų. Bet sutuoktinių laimė buvo užgesusi anksčiau nei žmonos gyvybė – jie buvo išsiskyrę.
Panevėžietis buvo radęs kitą moterį, bet ir ši meilė baigėsi skyrybomis.
„Niekas manęs dabar namuose nelaukia: tėvai mirę, sesuo savo butą turi. Žmona mirusi, vaikų nėra“, – nenusisekusį šeiminį gyvenimą trumpai apibūdina jis.
Tačiau šypsena vėl grįžta, prisiminus, kad daugiabučio kaimynai – irgi muzikantai. Vienas arfa groja, kitas pianinu, trečias – gitara, ketvirtas gi armoniką virpina.
Todėl niekas dėl muzikos į radiatorius nebarbena ir nepyksta. Žiemą, kai vakarai ilgi, daugiabutis net gaudžia nuo garsų – tada A.Bridikis prisėda prie savo elektroninio pianino. „Kursim laiptinės kapelą!“ – juokauja vyriškis.
Akordeono – sava istorija
A.Bridikio 16 kilogramų sveriantis ir 45 metų senumo akordeonas irgi turi savo gyvenimo istoriją. Jis yra išpirktas iš alaus baro.
Instrumentas ilgai kabėjo bare ant sienos – jis buvo nusavintas už alų mėgusio vyro skolas.
Vėliau akordeoną nusipirko A.Bridikio draugas, sutaisė, nublizgino ir pardavė A.Bridikiui.
Laisvės aikštėje vyras priverstas grojimą nuolat pertraukti – vis prieina ir ranką spaudžia draugai.
Mums bekalbant tuoj prisistatė ir vienas jo pažįstamas. Abu vyrai po koncertus kartu važinėję. Tai – Alvydas Juozapavičius, puikus dainininkas, ne vieną tūkstantį dainų klausytojams sudainavęs.
Muzikantas atverčia ir seną sąsiuvinį – jame surašytos visos jo grojamos dainos. Jų yra net du šimtai. Pageltusius, plyštančius sąsiuvinio lapus vyras atverčia tik tuomet, kai nebesugalvoja, ką groti. Jame natų nėra.
„Visos natos – mano galvoje“, – tvirtina muzikantas. Jam užtenka tik pamatyti dainos pavadinimą ir jos melodija jau skamba mintyse.
Komentarai paglostė širdį
„Šis vyras – tai Laisvės aikštės veidas.“ Tokie komentarai atsirado socialiniame tinkle „Facebook“, kai vienas fotografas jame paviešino ir grojančio A.Bridikio nuotrauką. Daugeliui tinklo lankytojų ji patiko.
Muzikantas savo nuotraukos ir komentarų nematė, jis nesidomi šiuolaikinėmis ryšio ir bendravimo priemonėmis. Tačiau tai išgirdęs iš korespondentės jis neslėpė pasitenkinimo. Vyrui paglostė širdį ir tai, kad Panevėžio jaunimas jį mėgsta.
„Ir kitiems malonumas, ir man – pusės etato darbas“, – juokėsi pašnekovas. Jis apskaičiavo, kad per mėnesį už savo muziką gali prisidurti prie pensijos apie 300 litų.
„O ką gi daugiau veikti? Čia aš puikiai praleidžiu laiką“, – prieš pradėdamas groti nusišypso A.Bridikis.
