Vyro mirtis garsaus dainininko našlę privertė pakeisti darbą

Našlė matė du kelius Automobilių remonto dirbtuvių savininke dabar 55 metų J. Antanavičienė tapo ne savo noru. Kelerius metus šiame versle šeimininkavo jos vyras, vyresnės kartos klausytojams gerai žinomas ansamblių „Nemuno žiburiai“, „Nerija“ ir „Vilniaus aidai“ dainininkas Valdemaras Antanavičius. Prieš pora metų V. Antanavičius netikėtai mirė nuo plaučių uždegimo. Dainininkui buvo 60 metų. Pora santuokoje buvo išgyvenusi 34 metus. Veterinarijos gydytojo diplomą turintis ir medicinos srityje sėkmingai besidarbuojantis vienturtis poros sūnus tėvo verslo perimti neturėjo galimybių. „Po vyro mirties liko ne tik serviso patalpos ir įrengimai, bet ir jame dirbę žmones. Buvo du keliai: arba visus atleisti ir likviduoti įmonę, arba pačiai merkti kojas į tą balą“, – pasakojo J. Antanavičienė. Palaidojusi vyrą našlė susikvietė serviso darbuotojus ir tiesiai šviesiai paklausė, ką daryti. Moteris prisipažino neką išmananti apie automobilių remonto sritį, bet jei kolektyvas nori likti ir sutinka jai padėti, ji stengsis ir mokysis. Servise ne taip jau ir klaidu J. Antanavičienė prisipažįsta niekad nemėgusi technikos ir ja nesidomėjusi. Ji išmanė tik apie automobilių remonto dirbtuvės dokumentus, nes juos padėdavo vyrui tvarkyti. „Apie automobilį žinojau tiek, kad turi 4 ratus ir važiuoja, prie mašinos remonto niekad nebuvau rankų kišusi. Gyvenime niekad nebūčiau įtarusi, kad kada nors dirbsiu tai, ką darau dabar: priiminėsiu klientus, klausysiu skundų apie transporto gedimus ir vadovausiu tuos gedimus šalinančių vyrų kolektyvui“, – šypsosi energija trykštanti moteris. Jos vadovaujamas 7 darbuotojų autoservisas dirba jau antri metai. „Važiuoklės remontas, ratų montavimas ir elektrinė automobilio dalis“, – šeimininkė vardija, kokius darbus atlieka jos meistrai. Pati J. Antanavičienė su veržliarakčiais dirbtuvėje nestovi ir specialistams nekomanduoja, ką ir kaip daryti, tačiau per keliolika darbo mėnesių ėmė nemažai nusimanyti apie automobilių „ligas“. „Sakiau ir sakysiu, kad kiekvienas klientas yra branginamas ir laukiamas“, – kalbėjo moteris. Jei reikia, bus bilietas ir į Majamį Meistrų bendravime su klientais moteris įvedė ir naujovių. Kartą išgirdusi, kad josios darbuotojai klientui sako neremontuosią jo beviltiškai sukiužusios „lupenos“, šeimininkė sukėlė audrą. Tuojau pat ji sukvietė susirinkimą ir liepė visiems į galvas įsikalti, kad kliento mašina, kokia ji bebūtų, yra pati geriausia. „Kaip galima? Gal čia jo paskutinė mašinytė? Jei tu nežinai, kaip suremontuoti, gal kiti žino? Mūsų darbo principas turi būti toks, kad jei klientas pageidauja ir už tai moka, mes galime užsakyti jam net ir bilietą į Majamį“, – šitaip vyrus paauklėjo naujoji serviso savininkė. Gero elgesio atmintinę J. Antanavičienė pakabino dirbtuvėse ant sienos. Kaip užsukęs į viengungio būstą iš karto pastebi, kad trūksta moteriškos rankos, taip J. Antanavičienės servise matyti, jog tvarką čia rikiuoja dailioji lytis. „Sugedus automobiliui dažnas vyras būna piktas ir nelaimingas, čia atvažiuoja suirzęs ir pasišiaušęs. Tuoj išverdu kavos ar arbatos, bendraudama spyglius suglostau. Tik jau nurimusį ir nebeširstantį ant viso pasaulio palydžiu iki meistro“, – apie savo darbo stilių pasakojo J. Antanavičienė. Augo tarp teatro artistų „Automobilių remontas nėra mano gyvenimo svajonė, bet ne visad gali daryti, ką nori, darai, ką reikia“, – tokia gaida J. Antanavičienė pradeda pasakojimą apie savo gyvenimą. Janina panevėžietė, užaugusi Pušaloto gatvėje. Po pamokų ji su vyresne seserimi lėkdavo ne namo, o į teatrą. Tuo metu jis dar buvo senosiose patalpose, Respublikos gatvėje, šalia anuometinės baldų parduotuvės „Klevas“. Teatro bufete dirbo mergaičių mama. „Mes teatre ir užaugome. Jautėmės ten lyg savo žaidimų kieme, mūsų akims buvo leista ir repeticijas stebėti, ir spektaklius. Tai liko visam gyvenimui. Ir dabar negaliu be spektaklių, parodų ar koncertų. Prisiliesti prie meno man būtina kaip žuviai vanduo, kitaip atrodo, kad dūstu“, – sakė J. Antanavičienė. Būsimą vyrą atpažino iš afišos Paauglystėje ir pati Janina bandė tarnauti mūzoms, kelerius metus muzikos mokykloje mokėsi griežti smuiku ir groti fortepijonu. Baigusi mokyklą draugystę su menais baigė, išvažiavo į vieną Vilniaus technikumą mokytis. Savo būsimą vyrą klaipėdietį Valdemarą ji sutiko dar mokydamasi vidurinėje. Janinai tebuvo 17 metų, kai Panevėžio gatvėje ją, einančią su drauge, užkalbino du jaunuoliai ir įteikė kvietimus į koncertą sporto rūmuose. Tada mieste vyko muzikinis šou „Rudens paradas“. Panelės pakikeno ir į koncertą nuėjo su savo namiškiais. „Iš pradžių nesupratau, kas kvietė. Tik prie sporto rūmų pamačiau afišas, kad koncertuoja V. Antanavičius, P. Šartneris, J. Zavaliauskas, S. Donskovas ir B. Petrikytė – tuometiniai „Nemuno žiburių“ atlikėjai“, – prisiminė pašnekovė. Tuo metu ne viena mergina varvino seilę dėl V. Antanavičiaus. Vyras nebuvo kažkoks ypatingas gražuolis, bet jo santūrumas, rami laikysena, švelnus balsas ir romantiškos dainos panelėms buvo tikras medus. Dėl drąsos pasikvietė ir konferansjė Janina su seserimi ir mama sėdėjo parteryje, prie pat scenos. Užlipęs dainuoti Valdemaras iš karto akis įbedė į gatvėje kalbintą juodaplaukę. Po koncerto, per pertrauką, jis priėjo prie Janinos, o mama ir sesuo, norėdamos atsidėkoti už kvietimus į koncertą, dainininką pakvietė pietų kitam savaitgaliui. V. Antanavičius, kad būtų drąsiau, į svečius atėjo kartu su Juozu Zavaliausku. „Pirmą kartą jį sutikus širdis nespurdėjo ir kojų iš meilės nepakirto. Apsikeitėm telefonais ir jis išvažiavo, neatrodė kad tai rimta“, – taip moteris aiškino savo meilę „ne iš pirmo žvilgsnio“. Vienas kitam į akį kritę jaunuoliai pradėjo bendrauti laiškais. Tuo metu „Nemuno žiburiai“ daugiausiai koncertuodavo Rusijoje, išvažiuodavo mėnesiui ar keliems. Janinai skriejo sveikinimo telegramos su Kalėdomis, su Joninėmis. Ir pirštis lydėjo garsus draugas Po poros metų, rudenį, kai „Nemuno žiburiai“ vėl atvyko koncertuoti į Panevėžį, laiškų ir telefoninių skambučių draugas atėjo pasipiršti. Iš anksto paskambinęs V. Antanavičius pasakė norėsiąs pasikalbėti su Janinos mama. Jaunikis pirštis atėjo su Simonu Donskovu. Vyrai atsinešė didžiulę puokštę gėlių ir konjako butelį. Vestuvės vyko Klaipėdoje, Valdemaro tėvų name. Kurį laiką jauna šeima gyveno atskirai. Janina – Panevėžyje pas mamą, o Valdemaras viena koja Vilniuje, bet daugiau nuolatinėse gastrolėse. Priklausydamas valstybinei filharmonijai, jis laukė eilės butui sostinėje gauti. Kai vienam smuikininkui gimė dvynukai, savo eilę užleido. O tada pasikeitė laikai, niekas valdiškų butų nebedalino. „Nemuno žiburiai“ iširo, Valdemaras atsidūrė „Vilniaus aiduose“, vėliau legendinėje „Nerijoje“. Į ją vyras atėjo vienas pirmųjų, kai pačių pagrindinių žvaigždžių joje dar nebuvo. Vyras juokėsi, kad dirba tame pačiame fabrike, tik kituose cechuose. Tada jau J. Antanavičienė ėmė sukti galvą, kaip prasimanyti nuosavą būstą. Moteris įsidarbino statybinėje organizacijoje ir labai greitai gavo sklypą, pati organizavo namo statybas. Vyro dainavimas ansambliuose baigėsi, jis koncertavo individualiai. Valdemaro koncertine veikla, jos organizavimu rūpinosi Janina. Užsislėpusi liga pamažu nualino Kai gyvenimas daugmaž nusistovėjo – sūnus ūgtelėjęs, namas pastatytas, abu griebėsi mokslų. V.Antanavičius įstojo į universitetą mokytis ekonomikos, o J. Antanavičienė prisiminė kadaise svajojusi tapti medike. Būdama vyresnio amžiaus ji baigė Panevėžio kolegiją ir įgijo burnos higienistės diplomą. „Buvau pati vyriausia studentė, bet dėl to blogai nesijaučiau, net grupės seniūne tapau“, – vėlyvomis studijomis džiaugėsi moteris. Darbas stomatologo kabinete J. Antanavičienei buvo labai mielas. Moteris jautėsi esanti savo vėžėse. Kad prisidurtų prie koncertinės veiklos, V. Antanavičius įsteigė autoservisą. Pora vis dažniau pakalbėdavo, kad reikėtų parduoti namus ir verslą perkelti į vyro gimtąją Klaipėdą. J. Antanavičienė net buvo pradėjusi uostamiesčio odontologijos klinikose dairytis higienistės darbo. Staigi sutuoktinio mirtis visus planus smarkiai pakoregavo. „Jis niekuo labai nesiskundė, o kai pakliuvo į ligoninę, paaiškėjo, kad 2 mėnesius vaikščiojo sirgdamas plaučių uždegimu. Niekas to negalėjo įtarti, nes nebuvo temperatūros. Kai temperatūra sukilo, nebebuvo medikamentų jai numušti. Reanimacijos gydytojai darė viską, bet organizmas palūžo, nuo užslėpto uždegimo išsivystė kraujo užkrėtimas, vieną savaitę prabuvęs be sąmonės Valdemaras mirė“, – skaudžiausią gyvenimo dieną prisiminė J. Antanavičienė. Moteris sakė, kad Panevėžio ligoninės gydytojai labai stengėsi, visi norėjo išgelbėti ligonį, tačiau likimo pakreipti kita, palankesne, vaga nepavyko. Vyro balsas bet kur neskamba Nėrimas į perimtus vyro verslo reikalus J. Antanavičienei padėjo ištverti mylimo žmogaus netekties skausmą. Gerus 3 mėnesius po V. Antanavičiaus mirties našlė negalėjo klausyti jo įdainuotų kūrinių, išgirdusi pirmuosius muzikos taktus apsipildavo ašaromis. „Ir dabar vyro balso negaliu bet kur klausyti, jo dainų niekad nesiklausau šurmulyje. Turiu atsisėsti ramiai, susikaupti, kad niekas netrukdytų, ir tik tada leidžiu pasilieti jo dainoms“, – sakė našlė.