Kaltė atlėgo prieš kelerius metus, kai psichologė dalyvavo specialiuose savaitgalio mokymuose Airijoje. Audronė susitaikė su mirusiu sūnumi, patyrė palengvėjimą, kai suteikė jam vardą ir priėmė kaip vaiką, o ne „mėsos rinkinį“.
„Patyrusi dvasinį išgijimą, veiklią, besąlyginę, nesmerkiančią Dievo meilę, dalyvauju kitų sužeistų sielų gydymo programoje „Rachelės vynuogynai“, – pasakojo psichologė.
Ji tikina: darbuotis jai padeda ne tik naujoji šeima – vyras Jonas ir ketverių duktė Odrė, bet ir danguje esantis jos sūnus bei kitų moterų atlikus abortą nužudyti vaikai.
Pastojo nesulaukusi pilnametystės
17 metų Audronė tapo nėščia. „Laukiausi nuo savo vaikino – pirmosios meilės. Mūsų santykiai jau buvo pašliję – prieš tai buvau jį palikusi. Jis man niekada to neatleido. Abejojo, kad vaikas buvo jo. Žinoma, tai buvo emocijos. Vaikas tikrai buvo jo“, – pasakojo dvarčioniškė.
Audronės motina matė, kad dukra kremtasi. Mergina prisipažino, kad nori nusižudyti. Sužinojusi apie nėštumą, motina dukters nesmerkė, tik pasakė: „Turime nutarti, ką daryti.“
Buvo galimybė gimdyti ir išvežti vaiką pas močiutę, sakyti, kad tai – motinos vaikas. Kitas pasirinkimas – abortas. „Mačiau, kad mama labai pasimetusi. Ji svarstė, ką kalbės aplinkiniai. Dvarčionys – nedidelis rajonas“, – pasakojo moteris. Šeima gyveno be tėčio. Jis žuvo, kai Audronei buvo 3 metai. Važiuojantį motociklu jį partrenkė priešpriešiais išlindęs automobilis.
Po vyro žūties viena su dviem vaikais liko 26 metų našlė. Dauguma pradėjo moters vengti.
„Jau tuomet išgyvenome daugumos atskyrimą. Kol mano tėtis buvo gyvas, požiūris į mūsų šeimą buvo draugiškas, kai jis žuvo, visa aplink pasikeitė. Neturėdama gyvenimiškos patirties, išgyvenau atstūmimą ir visą išgyventą skausmą mūsų šeimoje tuomet susiejau su tėčio netektimi“, – sakė A. Zimblienė.
Būdama nėščia ir atstumta vaikino, ji bijojo, kad ir jos vaikas išgyvens atstūmimą, turės kentėti taip, kaip ji kentėjo po tėčio mirties. Baimė ir nežinia, situacijos rimtumo nesuvokimas stūmė ją darytis abortą.
„Tuo metu nesuvokiau, kad kažką žudau. Girdėjau daugybę paaiškinimų, kad daug kas tai daro ir čia nieko tokio. Be to, man reikėjo baigti 12 klasę, svajojau stoti studijuoti aktorinio meno. Vaikas tam būtų trukdęs. Bet jei man gydytoja, mama ar draugė tuo metu būtų parodžiusios embriono nuotrauką ir nors užsiminusios, kad mes žudysim gyvą vaiką, būčiau bėgte bėgusi, skriste skridusi nuo šių minčių ir veiksmų“, – aiškino psichologė.
Aborto diena užrakinta pasąmonėje
Momento, kai gydytojai padarė jai abortą, Audronė neatsimena. Nei veidų, kas darė abortą, nei laiko, kada jis buvo atliktas. Atmintis nustūmė skaudžią patirtį į giliausią sąmonės kertelę.
„Tik prisimenu, kad tądien labai pykomės su mama. Verkiau, isterikavau, mama koridoriuje dar klausė manęs: „Gal nesidaryk aborto?“ O aš rėkiau: „Apsispręsk!“ Tarsi ne aš pati, bet mama būtų turėjusi tarti lemiamą žodį. Mama vėliau labai kaltino save dėl tokio sprendimo. Ir aš pasąmoningai ją kaltinau“, – prisiminimais dalijosi dvarčioniškė.
Dabar Audronė dėl įvykusios traumos nieko nekaltina. Ypač mamos, kuri patyrė labai daug skaudžių išgyvenimų. Vienas iš Audronės brolių nuo plaučių uždegimo mirė tesulaukęs 3 dienų. Paskui šeima palaidojo tėvą. Dar po kiek laiko nuo vėžio mirė kitas, vos 4 metų sulaukęs jos brolis.
Po aborto 17-metė išsiskyrė su vaikinu. Dar tą pačią dieną nuėjo į vakarėlį.
Mergina įstojo į žurnalistiką, baigė mamai priklausančią kirpėjų mokyklą.
Studijuodama žurnalistiką susipažino su vokiečiu, persikėlė gyventi į Vokietiją. Vėliau ištekėjo už graiko, gyveno Graikijoje. Dabartinis jos vyras – trečiasis.
Savo vyrus ji palikdavo, nes neturėjo šeimos modelio. „Mačiau, kaip motinai buvimas su vyrais kėlė kančią – ji ieškojo tėčio pakaitalo ir nerado. Kai jai kas nors nepatikdavo, ji sakydavo draugui: „Eik sau.“ Aš nemačiau, kaip gyvena vyras su moterimi“, – pasakojo Audronė.
Nė nuo vieno vyro ji neslėpė savo paslapties apie abortą. „Sąmoningai pasakydavau. Nė vienas iš jų manęs nesmerkė“, – prisiminė dvarčioniškė.
Net dabartinis vyras Jonas, sužinojęs apie abortą, nesutriko. Jis net ragino žmoną, kad dalintųsi savo istorija su kitais. Audronė teigia, kad jos vyras visų pirma yra geras jos draugas, patikimas partneris, mylintis ir mylimas vyras ir tėtis. Mėgindama suprasti, kas su ja vyksta ir nuolat girdėdama draugų pastebėjimus, kad ji moka puikiai išklausyti, moteris ryžosi studijuoti psichologiją. Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas. - Red.) baigė bakalauro ir magistro studijas.
Davė vardą mirusiam vaikui
Kad abortas buvo skausmingas poelgis, ji suprato, kai negalėjo pastoti.
„Šmėkštelėjo mintis, kad pats Dievas uždarė man įsčias, nes dariausi abortą. Tuomet žiūrėjau, koks yra 2 mėnesių vaiko embrionas...“, – vidury sakinio nutilo dvarčioniškė.
Supratusi, kad abortu nužudė besivystantį kūdikį, ji atliko išpažintį, daug meldėsi ir atgailavo. „Galiausiai pastojau, dukrai dabar 4 metai“, – džiaugėsi moteris.
Jau augindama mergaitę Audronė atsitiktinai pateko į „Rachelės vynuogyno“ mokymus-rekolekcijas Airijoje, Belfaste. Po „ašarų, maldų ir maisto“ savaitgalio ji įvardijo vaiko vardą. Intuicija Audronei pasakė, kad tai buvo berniukas. „Žinau, kad jis dabar užtaria mane danguje. Jis neklaidžioja kažkur. Aš turiu vaiką, kuris laukia manęs amžinybėje. Ne kažkokį mėsos gabaliuką ir kaltės jausmą. Esu mama. Ne tik Odrės, bet ir to berniuko“, – kalbėjo psichologė.
Ji kalbasi su mirusiu savo vaiku, meldžiasi už jį. „Iki senatvės galvosiu apie vaiką. Matysiu jaunus vaikinus ir svarstysiu – maniškis irgi galėtų būti tokio amžiaus. Bet tai darydama galvosiu apie vaiką, kurio vardas Jonas. Kaltė bus nesavidestrukcinė, bet pamokanti, patarianti“, – įsitikinusi dvarčioniškė.
Persimainymą moteris vadina atsivertimu. „Po Dievo priėmimo į savo kasdienybę pajutau, kaip jis mus visus myli ir viską atleidžia, visa įgavo prasmę, pilnatvę. Atsiranda žmonių, vyksta įvykiai, kurie niekada nebuvo tokie tikri, pilni ir sodrūs. Ėmiau melstis už priešus“, – pokyčiais stebėjosi Audronė.
Per porą pastarųjų metų A. Zimblienė su bendramintėmis surengė du savaitgalio mokymus-rekolekcijas abortą pasidariusioms moterims, jų vyrams, kitiems aborto paliestiems artimiesiems. Dabar Lietuvoje renka antrą grupę, kas galėtų vesti tokius susitikimus.
Savaitgalio gijimo programoje susirinkę penktadienį po darbo dalyviai aktyviai gedi iki pat sekmadienio.
„Moterims sunku atsiverti. Prieš rekolekcijas jos ima keisti savo planus arba jų kūnai reaguoja į baimę – suserga. Moterys ir vyrai į susitikimus ateina sugniuždyti, išeina dėkodami. Po to net susiranda naujus darbus, jaučiasi kaip gyvendami naują gyvenimą“, – pasakojo Audronė.
Artimiausias toks savaitgalis planuojamas spalio 11-13 dienomis. Susitikimas „Rachelės vynuogynas“ vyks Pavilnio namuose. Norintys dalyvauti gali registruotis telefonu 8 675 75372 arba e. paštu racheles.vynuogynas@gmail.com.
Moterys nori būti perkalbėtos
Per mokymus-rekolekcijas Audronė girdi įvairiausių istorijų.
Beveik visos moterys liudijo, kad norėtų būti sustabdytos nuo aborto. „Galite iš jos sulaukti pykčio, pasipriešinimo, bet vėliau griežtas draudimas būna džiaugsmo šaltinis“, – aiškino specialistė.
Dirbdama su abortą patyrusiomis moterimis A. Zimblienė suprato, kad dėl aborto neišskaudėtas skausmas lenda per kitas sferas – santykius su vyru, vaikais, savimi, kitais artimaisiais. „Viduje esantis pūlinys turi sprogti. Jeigu jis liks viduje, nuodys kraują, pasireikš kokia nors liga. Reikia išspausti jį iš vidaus. Ir kai visuomenėje sakoma, kad abortas neturi pasekmių, tai yra absoliutus mitas“, – tikino A. Zimblienė.
„Mačiau labai daug moterų, kurios po aborto nebemoka kurti santykių su vyru. Vyrai, mamos, seneliai, žmonės, kurie žodžiu, abejingumu ar dar kaip nors prisidėjo prie vaiko žudymo, taip pat neša abortų kaltės naštą. Taip pat ir gydytojai, kurie daro abortus, patys yra sužeisti“, – pasakojo psichologė.
Jos įsitikinimu, aborto pasekmės pasireiškia labai įvairiais sužeidimais – tiek fiziniais, tiek dvasiniais.
Psichologė ragino moteris atsikratyti kaltės jausmo, atveriant savo žaizdas, nelikti vieniems su skausmu, ieškoti pagalbos. Ji primygtinai siūlė „Rachelės vynuogyno“ programą, nes matė akivaizdžius jos rezultatus.
Baigdama savo pasakojimą, A. Zimblienė linkėjo žmonėms mylėti ir saugoti vieniems kitus, dėkoti Dievui už suteiktą malonę būti tėvais.
Jos įsitikinimu, žmonės, kurie auga sveikoje aplinkoje, niekada nesidarytų ir neleistų darytis aborto. „Dažnai problemą matome baisesnę, nei ji iš tiesų yra. Auginti vaikelį dažnai mums gali padėti giminaičiai ar draugai. Yra organizacijų, teikiančių įvairiausią pagalbą moterims, kurios tokioje situacijoje lieka vienos. Labai svarbu neprarasti vilties ir ieškoti išeičių“, – drąsino A. Zimblienė.
