61 metų bedarbis iš Vokietijos M. Kähleris, jau ketverius metus gyvenantis bohemišku gyvenimu garsėjančiame Užupio rajone Vilniuje, prieš keletą dienų išvyko į Vokietiją ieškoti leidyklos, kuri susidomėtų jo užrašais, pavadintais „Baltų pasakos iš tūkstančio ir vienos nakties”.
Autorius pripažįsta, kad psichologijos knygoje mažoka, bet erotikos netrūksta.
M.Kähleris savo knygoje pakeitęs tik tų moterų vardus, su kuriomis turėjo intymių santykių. Visa kita – teisybė.
– Kaip jūs atsidūrėte Vilniuje? – „Lietuvos rytas” paklausė M. Kählerio.
– Nenorėjau sėdėti namuose ir laukti mirties.
Buvau ką tik palaidojęs žmoną, slėgė ir vyresniosios dukters problemos.
Gyvenau nedideliame Gėrolšteino-Miūlenborno miestelyje, esančiame 100 kilometrų nuo Kelno ir 40 kilometrų nuo Liuksemburgo. Tai vieta, kur niekada nieko nevyko.
Kelis kartus per mėnesį vykdavau į miestą susitikti su draugais.
Kartą sumokėjęs 35 eurus už tą vakarą išgertą alų, pradėjau svarstyti, ką už tokią sumą galima nuveikti.
„Pabandykime nuvažiuoti už 35 eurus kuo toliau”, – nutarėme su draugais ir tą pačią naktį patraukėme į geležinkelio stotį.
Mums pasisekė: tą naktį vėlavo traukinys.
Paslaugus jaunuolis paaiškino, kad tuo galima pasinaudoti ir reikalauti kasoje pigesnio bilieto: esą dėl vėlavimo suiro suplanuota kelionė.
Taip už 35 eurus atsidūrėme Lenkijoje. Ten tarsi praregėjau ir supratau, kad atėjo laikas iškeliauti.
Namo grįžau tik dienai. Tik įsijungęs televizorių išvydau reportažą apie Vilniaus Užupį, kur gyvena menininkai.
„Štai vieta, kur norėčiau gyventi”, – pasakiau sau.
Ilgai nesvarstęs susirinkau savo įrankius ir patraukiau į Lietuvą.
– Užteko vieno reportažo per televizorių?
– Man patiko senovinis miestas, bažnyčių bokštai.
Be to, Nidoje gimė mano senelė, gyvenusi ten iki Pirmojo pasaulinio karo. Pamenu jos namo ant marių kranto nuotrauką, kurią man rodė vaikystėje.
– Ar Vilniuje radote tai, ko tikėjotės išvydęs televizijos reportažą?
– Atvykęs į Vilnių supratau, kad neturiu miesto plano. Tik prisiminiau, kad Užupis yra vakaruose – ten ir pasukau.
Netrukus aš jau sėdėjau Užupio kavinėje ir gėriau alų. Daug alaus.
Mane pradėjo kalbinti kavinės lankytojai.
Su vienu jų išsiaiškinome, kad abu buvome Vietname, kai ten įžengė amerikiečiai.
Jis – kaip sovietų armijos karys buvo Vietkonge, o aš buvau atvykęs protestuoti prieš karą. Taigi mes buvome skirtingose fronto pusėse.
Aš tam žmogui ir sakau: „Man reikia kur nors apsistoti.”
Jis iš karto kažkam paskambino ir suorganizavo man kambarį Užupio jaunimo nakvynės namuose už 38 litus.
Iš ryto žiūriu – pastogę turiu, pinigų alui ir maistui užteks dar mėnesiui.
Todėl iš pat ryto patraukiau į alaus barą „Šnekutis”.
Ten susipažinau su vyresnio amžiaus žurnaliste, kuri paklausė, kur aš apsistojęs, ir pasiūlė nuomotis kambarį jos bute už 300 litų per mėnesį.
Iš stoties atsigabenau 100 kilogramų sveriantį bagažą su savo juvelyro įrankiais ir tapau Užupio gyventoju.
Tuomet dar nežinojau, ar aš tuos įrankius parduosiu, ar naudosiu.
– Kas jums Lietuvoje patinka labiausiai?
– Lietuvoje ypač gražios moterys. Net ir žiūrėti į jas sėdint gatvės kavinėje nuostabu. Puikūs kūnai, ilgos kojos!
Tik atvykęs į Vilnių trečią dieną nuėjau į vieno viešbučio barą ir pamačiau labai gražią moterį, maždaug 35-erių. Ji pasiūlė išgerti degtinės.
Šiaip aš negeriu degtinės, bet tąkart padariau išimtį. Kokią valandą laikėmės už rankų ir po to ji pasakė: „Einam.”
Nesu vyras vienai nakčiai, bet buvau išgėręs.
Vėliau supratau, kad Vilnius – ypatingas miestas.
Pripratau, kad taip atsitinka kiekvieną kartą, kai vakare nueinu į barą ir išgeriu alkoholio.
Aš nemėgstu, kai man pirmadienį sako: „Viso gero.” Jaučiuosi išnaudojamas. Aš – ne sekso mašina, man reikia jausmų.
Bet Vilniuje po savaitgalio moterys dažniausiai elgiasi būtent taip.
– Ar jūs norite pasakyti, kad lietuvaitės laisvesnės nei vokietės?
– Lietuvės laisvesnės nei Europoje, bet kitaip.
Atkreipkite dėmesį: nė viename lietuviškame žurnale vyrams nėra nuotraukų su apnuogintomis vietinių moterų krūtinėmis.
Europoje tokių nuotraukų daug daugiau.
Bet už uždarų durų viskas keičiasi, drovumas dingsta. Man patinka tokie santykiai – be romantikos, bet labai nuoširdūs.
Vokietės truputį sudėtingesnės. Mat po seksualinės revoliucijos paaiškėjo, kad per daug sekso irgi negerai.
Lietuvoje moterys vis dar tokios kaip Vokietijoje prieš 40 metų. Jos vis dar labai laisvos. Bent dalis jų.
– Gal bendraujate tik su tam tikros profesijos moterimis?
– Dauguma mano sutiktų Lietuvos moterų yra inteligentiškos, kalba keliomis kalbomis, perskaitė daugybę knygų, gerai išmano vokiečių literatūrą, bet tuo pat metu yra visiškai atviros.
Išsilavinusios moterys Vokietijoje riečia nosį ir draugauja tik su odontologais arba tais, kurie vairuoja „Porsche” ar „Jaguar”.
Jei tu neturi „Porsche”, neturi jokio šanso.
– Daugelis Lietuvos vyrų tai perskaitę galėtų pavadinti jus melagiu...
– Tai Lietuvos vyrų problema. Pastebėjau, kad čia vyrai nėra džentelmenai.
Jie pirmi braunasi pro duris ir neatidaro moterims durų, net jei jos neša sunkius nešulius.
Kai pavaišinu lietuvę savo pagaminta vakariene, ji dažniausiai puola plauti lėkščių. Niekada neleidžiu jai to daryti: aš viriau – aš ir plausiu.
Tuo aš skiriuosi nuo lietuvių vyrų.
– Bet jūsų metų žmogui tokie meilės nuotykiai skamba neįprastai...
– Jūs sakėte, kad išvakarėse manęs ieškojote ir neradote. Ką, jūsų manymu, aš tuo metu veikiau su savo 25 metų drauge?
– Užupis nėra saugus rajonas. Ar čia gyvendamas jaučiatės saugiai?
– Per ketverius metus mane užpuolė 6 kartus.
Du kartus viską atėmė, o keturis – aš nugalėjau užpuolikus.
Gal tai ir mano kaltė: mane įspėjo nevaikščioti naktį po tokias vietas, bet aš neklausiau.
Vilnius – sostinė. Nedidelė, bet vis dėlto. O didelis miestas turi pavojingų vietų.
Vėliau atsirado jausmas, kad manimi rūpinamasi.
Labai mėgstu ruošti maistą ir visada paruošiu daugiau, nei man vienam reikia.
Kartą per Kalėdas mane užkalbino žmonės, kuriems trūko pinigų skysčiui burnai skalauti – toks buvo jų šventinis gėrimas.
Aš jų paprašiau palaukti ir atnešiau savo pagaminto maisto. Labai gero maisto.
Po to jie iš tolo mane pamatę šaukdavo: „Maiklai!” Greičiausiai jie apie mane papasakojo savo draugams.
Kad ir kaip būtų, netrukus pasijutau labai saugiai.
– Minėjote, kad savo auksakalio įrankius atsivežėte ketindamas parduoti. Kaip juos panaudojote?
– Esu laimingas, nes visko, ką pats moku, Vilniuje išmokiau itin talentingą žmogų....
Atvykęs į Vilnių jau po kelių dienų pastebėjau labai gražią merginą, sėdinčią priešais Filharmoniją. Kitą dieną man pavyko ją rasti.
Prisistačiau, kad esu auksakalys. Ji atsakė esanti dailininkė ir paprašė išmokyti šio amato. Vos išvydęs tos merginos darbus supratau, kokia ji talentinga.
„Reikės dvejų metų ir stalo, kur sudėčiau auksakalio įrankius”, – pasakiau aš.
Stalą ji turėjo, bet netrukus iškilo kita problema. Jos mama netikėjo, kad galima dvejus metus mokyti merginą už dyką be jokių blogų minčių.
„Pasakyk savo mamai, kad Vokietijoje mokytojai negali net prisiliesti prie savo mokinių”,– nuraminau ją.
Ji mokėsi puikiai. Tai – talentas.
Vėliau mokiau Vilniaus dizaino kolegijos studentus, bet tokio talento nebesutikau.
– Kiek kainuoja pamokos?
– Visus savo mokinius mokau už dyką. Bet jie turi būti labai talentingi.
– Kodėl neimate pinigų už savo pamokas?
– Lietuvoje aš laimingas ir noriu kitiems duoti tai, ką galiu.
– Ar užtenka vokiškos bedarbio pašalpos gyventi taip, kaip norite?
Ar tiesa, kad Lietuvoje viskas pigiau nei Vokietijoje?
– Už 350 litų per mėnesį nuomojuosi 20 kvadratinių metrų patalpas Užupyje, kur įsirengiau ir dirbtuvę.
Pastatą supa nuostabus medžiais apaugęs kiemas.
Man, pastaruosius 25 metus praleidusiam kaime, čia labai patinka: gyvenu gamtoje, bet vos už kelių žingsnių jau esu mieste.
Vokietijoje turėjau namą, bet jį reikėjo prižiūrėti, o tai vertė mane dirbti kasdien. Čia supratau, kiek mažai man reikia.
Maistas Lietuvoje labai pigus. Neskaičiuodamas kiekvieno cento maitinuosi labai prašmatniai, perku daug vaisių.
Be to, visada verdu ne tik sau. Už mano pašalpą taip gyventi Vokietijoje būtų sunku.
Maistui, gėrimams ir rūkalams per mėnesį išleidžiu maždaug tūkstantį litų.
