Kūdikystėje Paulo susirgo poliomielitu, po kurio liko paralyžiuotas. Nuo to laiko jis gyvena nuolat prijungtas prie dirbtinio kvėpavimo aparto.
Nepaisant to, jis tapo kompiuterinės animacijos kūrėju ir dabar apie savo gyvenimą kuria animacinį serialą, o jo bičiulė Eliana burna tapo paveikslus ir leidžia knygas.
Pasaulis – ligoninė
Kaip rašo interneto naujienų portalas BBC, pirmieji brazilo Paulo prisiminimai yra iš ligoninės. Čia jis, prikaustytas prie neįgaliojo vežimėlio, gyvena jau 45 metus.
„Aš apvažinėjau visus ligoninės koridorius, aplankiau kitų čia gydytų vaikų palatas. Taip aš atradau savo pasaulį. Aš negalėjau žaisti futbolo ar su kitais normaliais žaislais, todėl buvau priverstas labiau pasikliauti savo vaizduote“, – prisiminė brazilas.
P.H.Machado mama mirė, kai jam buvo vos dvi dienos, o jis pats dar kūdikystėje susirgo poliomielitu – tuo metu Brazilijoje buvo didžiulis šios ligos protrūkis.
Prognozės – pesimistiškos
Ligia Marcia Fizeto, kuri yra P.H.Machado slaugė, San Paulo klinikose pradėjo dirbti neilgai trukus po to, kai Paulo čia buvo paguldytas.
„Buvo labai liūdna matyti visus tuos vaikus, kurie suparalyžiuoti gulėjo savo lovose, galėdami tik šiek tiek pajudėti“, – prisiminė slaugytoja.
Aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje poliomielitu sergantys vaikai būdavo uždaromi vadinamose „torpedose“ – kūną apdengiančiuose geležiniuose „plaučiuose“.
Tuo metu ligoninės medikai poliomielitu sergančių vaikų perspektyvas vertindavo niūriai. Vos vienam kitam tokiam ligoniukui prognozuota, kad jie sulauks paauglystės. Dažnam gydytojai prognozuodavo išgyventi vos iki 10 metų.
Iš septynių išgyveno du
Tik šiek tiek judančio P.H.Machado pasaulėlis sukosi tarp draugų, su kuriais jis susipažino ligoninėje.
„Ten gulėjome aš, Eliana, Pedrinho, Andersonas, Claudia, Luciana ir Tania. Jie ligoninėje taip pat gulėjo labai ilgai – daugiau kaip 10 metų“, – pasakojo Paulo.
Būdamas naivus vaikas jis niekada negalėjo įsivaizduoti, kad kada nors jie išsiskirs. Bet iki 1992 metų kai kurių vaikų būklė pradėjo blogėti ir Paulo draugai vienas po kito išmirė.
„Buvo sunku, – prisiminė P.H.Machado. – Kiekvienas praradimas buvo kaip skilimas, na, žinote, fizinis... kaip suluošinimas. Dabar likome tik dviese – aš ir Eliana.“
Pabunda atsisukęs į draugę
Daktarai taip ir nesuprato, kodėl jiedu sugebėjo taip smarkiai pergyventi savo to paties likimo bendraamžius, bet dabar P.H.Machado kasdien savo palatoje atsibudęs mato vienintelę likusią gyvą savo draugę, viso gyvenimo kaimynę Elianą Zagui.
Paulo pasakojo, kad jųdviejų santykiai yra puikūs.
„Kai kurie žmonės mano, kad mes esame kaip vyras su žmona. Išties mes vienas kitam esame labiau kaip brolis ir sesuo. Kasdien, kai pabundu, esu tikras, kad mano tvirtybė yra ji – Eliana. Tai – abipusiai jausmai. Aš pasitikiu ja, o ji pasitiki manimi“, – kalbėjo P.H.Machado.
Paulo juokauja, kad, nepaisant to, abu draugai kasdien ginčijasi.
„Manau, tai – normalu tarp brolių ir seserų arba poroje. Bet tai – ne tokie ginčai, kai viena pusė jaučiasi įžeista. Jie baigiasi apmąstymais ir išvada: „Gerai, aš tau atleisiu“, – pasakojo P.H.Machado.
Retos, bet įsimintinos išvykos
Paulo ir Elianos infekcija yra labai pavojinga. Todėl jie priversti gyventi ligoninėje.
Vyras pasakojo, kad jų išvykos už ligoninės ribų – retos, bet labai įsimintinos. Apytikriais Paulo skaičiavimais, iš ligoninės jie iš viso buvo išvykę gal tik apie 50 kartų.
Dauguma išvykų buvo pastaraisiais metais, nes dabar dėl medicinos pažangos jas suorganizuoti paprasčiau – prietaisai, būtini gyvybinėms funkcijoms palaikyti, pasidarė lengvesni. Be to, nebereikia tiek daug medikų priežiūros – kai E.Zagui ir P.H.Machado pasidarė vyresni, jie yra pasiruošę daugiau rizikuoti.
Pirmasis žvilgsnis į jūrą
„Kai kurios kelionės – itin išskirtinės. Pavyzdžiui, kai aš buvau 32 metų, aš pirmąsyk pamačiau paplūdimį. Atidarė mašinos dureles, ir aš pamačiau jūrą. Pamaniau: „Oho! Kas tai?“ – prisiminė Paulo.
Kartu vyko ir Eliana, kuri taip pat tuo metu paplūdimį išvydo pirmąsyk.
„Kaip atrodo paplūdimys, žinojau tik iš nuotraukų, filmų, atviručių ir kitų žmonių pasakojimų. Taigi mintyse susikūriau vaizdą, kaip jūra ir paplūdimys turėtų atrodyti. Mus iškėlė iš automobilių. Paulo buvo neįgaliojo vežimėlyje. Mano lovą taip pat išstūmė ant smėlio“, – pasakojo Eliana.
Moteris prisimena, kaip pirmąkart savo rankomis pajuto jūros vandenį.
„Tokios mažos akimirkos, kurios kitiems žmonėms atrodo savaime suprantamos, mums teikia džiaugsmo. Jų tai nebestebina taip, kaip mūsų“, – kalbėjo Eliana.
Paveikslus tapo burna
Gulėdama palatoje E.Zagui laiką leidžia rašydama knygas, kurių ne viena jau išleista, ir tapydama, įsikandusi teptuką burna.
Kadangi porelė ligoninėje gyvena taip ilgai, jiems buvo leista patiems apstatyti savo palatą. E.Zagui palatos pusėje pilna lėlių ir knygų. P.H.Machado dievina filmus, todėl jo pusėje gausu filmus primenančių suvenyrų.
Paulo taip pat turi du galingus kompiuterius, nes gulėdamas ligoninėje išmoko kurti kompiuterinės animacijos filmukus.
Šių metų gegužę jis pasiekė tikslą – per internetinę kampaniją uždirbo 65 tūkst. JAV dolerių tam, kad galėtų padidinti savo kuriamo 3D animacinio serialo, pavadinto „Lecos ir jos draugų nuotykiai“, finansavimą. Šis filmas sukurtas pagal E.Zagui parašytą knygą.
Atskiras pasaulis
Kadrinės animacijos filme P.H.Machado norėjo pavaizduoti savo gyvenimą su E.Zagui, dar žinoma kaip Leca, ir jos draugais.
„Norėjau, kad tai būtų patrauklu – ne tik spalvinga, bet ir su gausybe pašėlusių žaidimų vaikams. Manau, kad mano personažai yra tikroviški, nes juos sukūrė tas, kuris pats yra neįgalus. Aš tiksliai žinau, su kokiais sunkumais jie susiduria“, – pasakojo P.H.Machado.
Karikatūristas Bruno Saggese'as, kuris pastaruosius dvejus metus padėjo P.H.Machado kurti filmus, pasakojo, kad kai pirmąsyk atėjo į ligoninę, kad parodytų piešinius, jis buvo apstulbintas ramios ir atpalaiduojančios aplinkos, tvyrojusios Paulo ir Elianos palatoje.
„Ligoninėje guli daug sunkios būklės pacientų, prie jų budi susirūpinę šeimos nariai, aplink bėgioja gydytoja ir slaugės. O užėjus į jų palatą ir atrodo, kad tai – atskiras pasaulis“, – prisiminė B.Saggese'as.
Paulo prižiūrinti L.M.Fizeto didžiuojasi savo globotinio pasiekimais: „Mano širdis kupina džiaugsmo, kad jis galėjo pasiekti vieną iš savo tikslų – sukurti filmą. Nuostabu, ko jie pasiekė, tiesa?“
Gelbsti tik skiepai
Poliomielitas, dėl kurio Paulo ir Eliana beveik negali judėti, yra ūmi virusinė infekcinė liga. Ja dažniausiai užsikrečia jaunesni negu penkerių metų vaikai. Ši liga gali sukelti negrįžtamą paralyžių.
Nėra jokių vaistų, kurie padėtų išgydyti poliomielitą, bet vaikus nuo šios ligos gali apsaugoti skiepai.
Šiuo metu poliomielito endemijos likusios tik Afganistane, Nigerijoje ir Pakistane.
Parengė Giedrė Balčiūtė
