Taip prasidėjo Ričardo klajonės po dvasinį pasaulį. Vaikas pradėjo domėtis ekstrasensais, neatpažintais objektais – tuo, kas slypi už žmogaus supratimo ribų. Susidomėjo ir Dievu.
Praėjus kelioms dešimtims, vyras papasakojo neįtikėtiną istoriją – kaip jis numirė, pamatė šviesą, grįžo į savo kūną dėl dukros, vėliau pagijo nuo vėžio ir iš mirties nasrų ištraukė uošvį.
Pasinėrė į krišnaitų judėjimą
Kai Ričardas buvo mažas, šeima persikėlė gyventi į nedidelį kaimelį. Ričardo dėdė turėjo Bibliją – didžiulę, storais viršeliais, pirmąjį lietuviškos Biblijos leidimą. Vaikas ketino skaityti ją ir atrasti Dievą.
„Kaip tyčia mano sesuo pasakė: „Čia yra „juodoji“ Biblija. Jei skaitysi ją, atsidursi psichiatrinėje“, – perspėjimą prisiminė Ričardas.
„Juodąją“ Bibliją jis pardavė draugui už 30 rublių ir ėmė ieškoti „baltosios“.
Užaugęs Ričardas pradėjo studijuoti Klaipėdoje. Kartą gatvėje jį sustabdė krišnaitai. Jie parodė studentui „Bhagavat Gita“ – knygą, bendruomenės laikomą šventuoju raštu. Jaunuolis apsidžiaugė – pagaliau turės „baltąją bibliją“.
„Tada aš turėjau melą rankose“, – šiandien tvirtai įsitikinęs vyras.
Klaipėdietis ėmė gyventi pagal krišnaitų mokymą. Jis pasakodavo aplinkiniams apie Krišną, gamindamas ir valgydamas maistą kalbėdavo mantras.
Ričardas sako, kad naujas gyvenimo būdas griovė jo ir žmonos santykius. Dėl jogos pratimų klaipėdietis susigadino stuburą, išniro petys. Nei iš šio, nei iš to ėmė trikti širdies ritmas. Galiausiai Ričardas atsidūrė ligoninėje – širdis ėmė tiesiog stoti.
Gydytojai nežinojo, ką su ligoniu daryti. Vaistai nepadėjo. O Ričardas ir gulėdamas ligoninėje toliau garbino Krišną.
Į gyvenimą grįžo dėl dukros
„Kartą suvokiau, kad matau save iš šalies. Supratau, kad aš miriau. Sustojo širdis. Bandau atmerkti akis – neatsimerkia. Matau jas, čia mano akys. Kaip taip yra, kad matau save, o akių neišeina atmerkti. Lyg molio gabalas guli lovoje“, – ypatingą patirtį prisiminė vyras.
Jį apėmė pasibjaurėjimas ir baimė. Tik vėliau suprato, kad jam nieko neskauda. „Apsidžiaugiau. Pakilau į viršų, pažiūrėjau į save iš palatos kampo. Pamaniau – pakilsiu per sieną ir pažiūrėsiu automobilius lauke. Paskui patikrinsiu, ar iš tikrųjų ten tiek jų stovi“, – budraus proto neprarado Ričardas.
Beskaičiuodamas automobilius, jis už nugaros pamatė šviesą. „Skaistesnė už saulę, kaip suvirinimo aparatas kad skleidžia, dar šviesesnė. Bijojau atsisukti. Tik šiandien galiu pasakyti, kad tai buvo Jėzaus šviesa“, – pasakojo įtikėjęs klaipėdietis.
Jis tąkart išgirdo žodžius: „Tu turi grįžti į gyvenimą, kad užaugintum dukrelę.“ Jaunesniajai vyro dukrai tebuvo 4-eri.
Antgamtinė jėga grąžino Ričardą į jo kūną, širdis vėl ėmė stipriai plakti. Kūnas buvo šaltas, išpiltas keisto prakaito. Jį apėmė šiurpulys.
Atsibudęs jis patikrino – automobilių ligoninės kieme buvo būtent tiek, kiek priskaičiavo. Atitiko ir spalvos bei stovėjimo vietos.
Išgelbėjo prostatą
Kad tai nebuvo Krišna, bet Jėzus, Ričardas sako įsitikinęs vėliau. Draugas atnešė knygelę pavadinimu „Krišna – tamsa, Jėzus – šviesa“. „Tada man atsivėrė akys, kad aš tiek klydau ir kad vos nenumiriau ir kad tiktai Jėzaus malone buvau sugrąžintas į gyvenimą“, – karštai tvirtino jis.
Sveikata gerėjo, o iš vyro atminties dilo įvykiai ligoninėje. Vėl pasinėręs į kasdienybę, ėmė nesutarti su žmona. Ketino skirtis ir išvažiuoti į Ameriką. Tik Biblijoje perskaityti žodžiai apie draudimą palikti žmoną jį stabdė.
Netrukus klaipėdietį užpuolė dar baisesnė liga. Jam buvo diagnozuotas prostatos vėžys. Nepadėjo niekas – nei gydymas lazeriais, nei vaistai ir procedūros. „Sukišau visus pinigus, nebeturėjau vilties. Vėl prisiminiau Dievą“, – prisipažino nelaimėlis.
Jis savo miestelyje nuėjo į bažnyčios kiemą, apsidairė, ar niekas nemato, puolė ant žemės, ėmė ją bučiuoti ir kartojo, kad Dievas – vienintelė jo viltis. „Pasakiau: „Viešpatie, išgydyk mane, kad galėtų dukrelė užaugti. Kad apkabintų mane, kai užaugs, ir pasakytų, kad mane myli“, – ašaras sunkiai tramdė dviejų dukrų tėvas.
Kitą dieną Ričardas turėjo keliauti į ligoninę operacijai. Gydytojai nematė kitos išeities, kaip tik šalinti prostatą. Tyrimai rodė, kad ten buvo įsisukęs piktybinis auglys. Bet kai pacientas atvažiavo pas gydytoją, šis pasiūlė dar kartą padaryti tyrimus – kažkas jam pasirodė neaišku.
Vėl atliko tyrimą ir apstulbo – po dvejų metų gydymo, kai sveikata vis blogėjo ir buvo nustatytas piktybinis auglys, ligos nebeliko. „Negaliu apsakyti to džiaugsmo, kai vakar dar gulėjau mirties patale, o kitą dieną jau buvau visiškai sveikas“, – iš nuostabos pečiais gūžčiojo tikintysis.
Tris mėnesius studijavo Bibliją
Po šio stebuklo Ričardas ėmė ieškoti, kaip jam pažinti Dievą. Rado panašaus likimo krikščionį, kuris buvo patyręs išgydymą. Šis pakvietė jį važiuoti į Airiją ir ten priimti krikštą – tokį, kokį siūlė Krikščionių bendruomenė.
Tris mėnesius vyrai diena iš dienos skaitė Naująjį Testamentą. Ričardas prisirašė pilną sąsiuvinį klausimų. Niekaip nesuprato, kaip Jėzus galėjo numirti už jį. Mokytojas jam kartojo, kad kol jis šito nesupras, negaus krikšto. Vieną vakarą Ričardas pasimeldė prašydamas supratimo. Kitą rytą nubudo pasiruošęs krikštui.
Apeigos vyko saulėtą dieną. Ričardo buvo panardintas į Atlanto vandenyno purslus. „Daugiau nebedarysiu nuodėmių, pamaniau. Bet vos priėjęs prie mašinų pamačiau gražią moterį – ką tu! Akys pačios slydo“, – juokėsi krikščionis. Jis suprato, kad pagundų išlieka ir po krikšto.
Grįžęs į Lietuvą jis ėmė visiems pasakoti apie savo tikėjimą, tačiau niekas jo nesuprato. Tik Veikliųjų žmonių bendrijoje (VŽB), kuri vienija įvairių konfesijų krikščionis, Ričardas atrado taip pat karštai tikinčių bičiulių.
VŽB sueigose jis ėmė melstis už kitus žmones. Jo akivaizdoje įvyko ne vienas stebuklas – ligoniai išsivaduodavo iš ligų, depresijos, praradę viltį vėl atrasdavo gyvenimo džiaugsmą.
Ketvirtos stadijos vėžys pasitraukė
Prieš pusantrų metų vyro tikėjimas nuo mirties išgelbėjo jo 83-ejų uošvį. Jis kaip ir Ričardas išgirdo baisią diagnozę – prostatos vėžys. Senoliui gydytojai nustatė ketvirtą stadiją. Auglys apėmė dubens kaulus ir vidurius, vilties nebuvo jokios. Gydytojai liepė dukrai vežtis tėvą namo – nieko padaryti nebeįmanoma.
„Neturiu tečiaus, neturiu tečiaus“, – dejavo Ričardo žmona. Skausmas smigo jam į širdį. „Jei Dievas išgydė mane, jis gali ir tavo tėtį prikelti“, – vyro akys degė meile žmonai.
Ričardas paskambino pastoriui, visa šeima nuvažiavo pas jį į Mažeikius. Į pamaldas susirinko apie 200 žmonių. Visi ėmė melsti sergančiam vyrui išgijimo. Pasmerktasis jau gulėjo mirties patale, maldininkai nebevažiavo prie jo, tik meldėsi ir įdavė skepetaitę, per kurią paprašė Šventosios Dvasios išgydymo pridedant skepetaitę ant ligonio.
„Nuvažiavom su žmona į ligoninę. Kad nemanytų, jog čia aš kažką darau, bet Dievas, daviau skepetaitę žmonai ir paraginau uždėti ją ant tėvo. Ji taip ir padarė“, – pasakojo maldininkas. Jiedu valandėlę pasimeldė.
Įdubusios senolio akys, pamėlusi ir sudžiūvusi oda tą akimirką nė nekrustelėjo. Bet po savaitės pakartotiniai tyrimai vėžio jau neberodė.
Netrukus po to, kai grįžo iš ligoninės, uošvis galėjo pjauti žolę, atlikti kitus lengvesnius ūkio darbus. Po išgijimo šeima skaičiuoja pusantrų metų.
Po šio stebuklo įtikėjo ir Ričardo žmona, ir abi dukros. Vyras jokių nuopelnų neprisiima sau. Viskas, jo teigimu, – didesnei Dievo garbei.
Dabar maldininkas gyvena Gargžduose, pas motiną augina bites. Kitąmet planuoja dar plėsti ūkį. Svarbiausia Ričardui – ne ūkiniai reikalai. Visų brangiausia jam, kad žmonės pažintų Jėzų.
