Būsimajai teisės studentei Gretai (redakcijai tikroji pavardė ir vardas žinomi), pasirinkusiai vieną Kauno kolegiją, šis ruduo gali suteikti ir gerų, ir blogų įspūdžių. Neseniai devyniolikametė sužinojo, kad įstojo į kolegiją.
Apie juristo darbą svajojanti mergina mokyklos suole kentėjo nuo patyčių. Daugiau nei dešimt metų ją guodžia viltis, kad vieną dieną išslinkę plaukai ataugs ir nereikės nešioti peruko.
Beveik 100 kilogramų sverianti būsimoji studentė nemėgsta veidrodžio, nesidomi kosmetikos naujienomis, nenaudoja antakiams pešioti pinceto ir blakstienų tušo.
Greta nepatenkinta savo išvaizda, nes be peruko atrodo taip, kaip vėžiu serganti moteris, kuriai plaukai nuslinko nuo chemoterapijos.
Aplinkinių žvilgsniai Gretai – kaip strėlės į širdį.
„Kartais sunku patikėti, kad visos merginos turi plaukus, juos šukuoja, dažo, kerpa, o aš – ne“, – prisipažino pašnekovė.
Gydytojai neteikia daug vilčių, kad ataugs plaukai, todėl Greta net apsilankė pas ekstrasensą. Jis guodė, kad viskas bus gerai.
Neseniai kaunietė kreipėsi į vieną natūralios medicinos kliniką. Mergina stengėsi suimti save į rankas ir laikytis paskirtos dietos, tačiau ištvėrė neilgai.
„Aš žiūrėdavau į maistą ir verkdavau, kad negaliu valgyti, kol vieną dieną suabejojau, ar dieta gali man padėti atauginti plaukus“, – prisipažino dar vieną išbandymą ištvėrusi kaunietė.
Liga, kurią lengva nustatyti, bet sunku išgydyti, Gretą užklupo, kai jai buvo aštuoneri.
Nuo mažumės kaunietė turėjo ilgus garbanotus plaukus. Kai ji su motina eidavo per turgų, prekeivės į ją atsigręždavo: „Pažiūrėkite, kokie gražūs plaukai.“
Pagyrimai Gretos motinos nedžiugino, todėl prašydavo nurimti: „Tik nekalbėkite, dar prikalbėsite.“
Dukters plaukai veldavosi ir šukuojant pešdavo, bet motina neleido jų kirpti.
Sykį aštuonmetė nutarė ją pergudrauti.
Pasakiusi, kad eina į kirpyklą pasitrumpinti plaukų galiukų, Greta grįžo namo neatpažįstamai pasikeitusi. Iš garbanų beveik nieko neliko.
„Ką tu padarei? Aš neatpažįstu tavęs“, – dėl dukters plaukų pasipylė motinos, kuri tuo metu laukėsi antrojo vaiko, priekaištai.
Grįžęs namo tėvas taip pat išbarė Gretą, todėl tą dieną ji dar daugiau išliejo ašarų.
Vėliau plaukai paaugo, Greta net išmoko pati susipinti kasas. Tačiau netrukus jos galva pasidarė pleiskanota. Palydėjusi dukterį pas odos ligų gydytoją motina išgirdo: „Nieko tokio, patepkite šiuo skysčiu.“
Ko buvo įpilta į mažą buteliuką, Greta jau neprisimena. Ši priemonė nepadėjo, kuokštais slinko plaukai ir kasdien didėjo ligos židiniai, o priežastis liko neaiški.
Vieni gydytojai įtarė, kad Gretai trūksta vitaminų, mineralinių medžiagų, kiti tikino – plaukai ėmė slinkti dėl streso, treti – tai atsitiko dėl apsinuodijimo sunkiaisiais metalais.
O viena gydytoja patarė mažametei didelėmis dozėmis gerti cinko ir seleno. Tai suaktyvino medžiagų apykaitą, todėl ėmė augti kūno svoris.
Tiesa, kelis kartus plaukai buvo ataugę.
Tikras plikimas prasidėjo Gretai pradėjus mokytis 5-oje klasėje.
Jau tada buvo neįmanoma atsivėrusių židinių uždengti juostelėmis, todėl Gretai buvo leista mokytis namuose.
Mokydamasi šeštoje klasėje Greta sėdėdavo suole užsimaukšlinusi kepurę, o efektyvaus gydymo negalėjo pasiūlyti nei Kauno, nei Vilniaus medikai.
Moksleivė būdavo vadinama perukininke arba plike. Ją užgaudavo klasės draugų pokštai, kad greitai atidarys perukų saloną.
Įlipusi į troleibusą ar autobusą Greta stengdavosi slėptis už bendrakeleivių nugarų, bet ją atpažindavo mėgstantys pasityčioti paaugliai: „Ji iš mūsų mokyklos. Ta pati.“
O kai paaugliai tardavosi, kaip nuplėšti Gretai nuo galvos peruką, jai tarytum peiliu smeigdavo į širdį.
Išsigandusi mergina prašydavo klasės auklėtojo užtarimo. Jis įspėdavo smarkuolius, kad dėl jų elgesio bus priverstas kreiptis į policiją.
Tuomet patyčios kiek aprimdavo, bet Gretos laukdavo nauja banga paniekos, ji būdavo vadinama skundike.
Griežčiau pasikalbėti su neklaužadomis į mokyklą ne kartą buvo atėjęs ir Gretos tėvas.
Kartą per kūno kultūros pamoką į Gretą pataikė krepšinio kamuolys. Jį tyčia sviedė trenerės sūnus, bet ji to nematė – buvo nusisukusi. Laimė, nuo smūgio perukas nenuslinko nuo galvos, bet mergina jautėsi labai įžeista.
„Supratau, kad vaikas specialiai tai padarė, nors vėliau viską neigė“, – pasakojo dėl savo išvaizdos daug iškentėjusi mergina.
Baigusi vidurinę mokyklą Greta ėmė svajoti, kad galėtų būti aktorė, nes patinka improvizuoti.
Kai apie tai prasitarė motinai, ji ėmė juoktis: „Kokia iš tavęs bus aktorė, jei esi be plaukų.“
Ši pastaba nudegino lyg verdančiu vandeniu.
Pašlijo Gretos santykiai ir su tėvu, kuris amžinai dėl ko nors priekaištaudavo: „Blogai, kad nesportuoji“, „ne tą valgai“, „ne tuos drabužius apsirengei“, „ne taip kalbėjai“.
Dukters drovumu nepatenkintas tėvas jai patarė: „Labiau pasitikėk savimi.“ Bet toks raginimas nepadėjo. Tada devyniolikametė kreipėsi pagalbos į psichologę.
Ji nuramino, kad Greta moka bendrauti, yra atvira, nuoširdi.
Greta norėtų pasportuoti, tačiau be peruko nedrįstų peržengti sporto salės slenksčio.
Netgi vasarą perukas jai reikalingas kasdien.
Kadangi nuo prakaito perukas greitai sulimpa, jį reikia dažnai plauti. Taip daryti negerai, nes dėl to mažėja plaukų apimtis.
„Esu nepatenkinta savo išvaizda, labai kompleksuoju, niekas į mane nežiūri, esu ligota, apkūni – kam aš reikalinga“, – liūdnai kalbėjo kaunietė Greta, kuriai gyvenimą apkartino išslinkę plaukai.
Sutrinka plaukų augimas
Gitana Šabūnienė
Gydytoja dermatologė
„Alopecija – plaukų slinkimas, kritimas, plikimas. Apie 2–3 proc. žmonių bent kartą gyvenime skundžiasi tokiu negalavimu.
Dažniausiai suserga asmenys nuo 5 iki 45 metų. Plaukai gali iškristi bet kurioje kūno vietoje, kur yra plaukų folikulų. Maždaug 70 proc. atvejų plaukai atauga, kartais tai atsitinka savaime.
Jei netenkama blakstienų, antakių, tai rodo, kad alopecijos forma sunkesnė, tokiu atveju tikimybė susigrąžinti plaukus mažesnė. Liga nesunaikina plaukų folikulų, tačiau plaukai negali augti dėl autoimuninės reakcijos.
Pacientams dažnai primenu, kad alopecija trukdo gyventi, bet tai nėra onkologinė liga, naikinanti sveikas ląsteles.
Tokią reakciją gali išprovokuoti įvairios priežastys, pavyzdžiui, infekcija, persirgtos įvairios ligos, stresas, lėtinis nuovargis, išsekimas.
Esu sutikusi verslininką, kuris dėl krizės prarado ne tik turtą – jis neteko antakių, blakstienų, plaukų. Dėl to kaltas stresas.
Vaikai yra dar jautresni, jiems plaukai gali slinkti dėl tėvų skyrybų, brolio ar sesers gimimo.
Didelę reikšmę turi ir genetinis polinkis. Pastebėta, kad apie 40 proc. žmonių, kuriuos vargina plaukų slinkimas, vaikystėje turėjo įvairių bėrimų, pavyzdžiui, atopinę egzemą. Riziką susirgti alopecija didina bronchinė astma, baltmė ir kitos ligos.
Visame pasaulyje nėra efektyvaus gydymo, ypač jei alopecija yra lėtinės formos.
Vitaminai, mikroelementai skatina medžiagų apykaitą, bet neverta laukti stebuklo, nes ligos priežastis – autoimuninės reakcijos. Yra žinoma atvejų, kai tokiems žmonėms padėjo hipnozė, nes jie per hipnozės seansus atsigavo nuo psichologinės traumos.
Tai rodo, kad yra daug paslapčių, susijusių su alopecija. Pavyzdžiui, nustačius šią ligą vyresniame amžiuje pastebėta, kad žili plaukai neiškrinta. Šią ligą nesunku diagnozuoti, bet sunku gydyti.“
