Daug vaikų – įprasta
„Mano tėvynėje įprasta auginti daug vaikų“, – meiliai sūpuodamas liepos 22-ąją gimusį sūnelį, savo penktą atžalą, sako Pasvalio ligoninės priėmimo skyriaus vedėjas 37 metų Abdul Rahmanas Maaliki.
Šalia šypsosi jo 38 metų žmona Lina Šarkutė.
Vieną ar dvi atžalas auginančių lietuvių dejavimai, kad gausesnė šeima būtų nepakeliama finansinė našta, libaniečiui ir jo sutuoktinei atrodo juokingi.
„Kuo skrupulingiau skaičiuosi pinigus, tuo daugiau jų prireiks“, – įsitikinę tėvai.
A.R.Maaliki užaugo 7 vaikų būryje. Jie, 5 vaikai, buvę vienos motinos, dar brolį ir sesę padovanojo antroji tėvo žmona.
Pasak gydytojo, libaniečiai, kad ir nelabai pasiturintys, nebijo gausinti šeimų, nesuka galvos, kad nebus kaip jų išlaikyti.
„Visi kažkaip užauga ir išeina į gyvenimą“, – sakė medikas.
Bus karališkas vaikas
Neseniai jau rašėme, kad pasvalietė L.Šarkutė gimdė tuo pačiu metu kaip ir Didžiosios Britanijos kunigaikštienė Keitė. Akušerės tos dienos naujagimius praminė „karališkaisiais kūdikiais“.
„Panevėžio rytui“ A.R.Maaliki savo šeimos namų duris svetingai atvėrė vos parsivežęs gimdyvę ir sūnelį iš ligoninės. Kad galėtų pagelbėti žmonai, vyras pasiėmė tėvystės atostogų.
Kardiologas A.R.Maaliki ir felčerės bei ekonomistės diplomus turinti L.Šarkutė Pasvalyje apsigyveno prieš porą metų. Anksčiau jie gyveno ir dirbo Kaune.
Pasvalyje šeima įsikūrė 4 kambarių nuomojamame bute.
Būna laikas ir šėlti
Būste į akis krenta gausybė vaikų rankdarbių, sienas puošia žaismingi jų piešiniai. Ant palangių – gerai prižiūrėtos žydinčios gėlės, sekcijoje – nedidelis akvariumas su žuvytėmis.
„Maitinti žuvytes gali kas nori, bet vandenį keičia tik tėvelis“, – linksmai čiauškėdamos paaiškina mergaitės.
Rimutei jau sukako 8 metai, Dalytei – 6-eri, o Fatimai – 4 metai. Vyriausias brolis 10-metis rudaakis Muhamedas vyriškai santūresnis, jis kaip du vandens lašai panašus į tėvą.
Vaikai smagiai šurmuliuoja, bet neįsišėlsta. Vyresnioji mergaitė į rankas paima kūdikį.
„Mūsų vaikai supratingi, bet kai laikas išdykaut – išdykauja, kartais tenka ir drausmės duot“, – sako A.R.Maaliki.
Rado daugiau nuoširdumo
Šeimai adaptuotis Pasvalyje nebuvo sunku. Abiem sutuoktiniams patinka ramybė, tad gyvenimas mažame mieste, kur nėra transporto triukšmo ir žmonių keliamo šurmulio, tapo privalumu.
Lygindamas kauniečius ir pasvaliečius gydytojas pastebėjo, kad pastarieji nuoširdesni, paprastesni, su mažo miesto pacientais lengviau bendrauti.
„Tik vaikams trūksta kai kurių dalykų ir pramogų. Jau ruošiamės rugsėjui, Pasvalyje neradom mokyklinių prekių, teks važiuoti į Panevėžį ar Kauną“, – sakė gausios šeimos tėvas.
L.Šarkutė didmiesčio šiek tiek pasigenda dėl ten likusių giminaičių. Gyvendama Kaune ji ir šeima dažnai bendraudavo su ten pat įsikūrusia seserimi ir teta. Pasvalyje sutuoktiniai jokių giminių neturi.
Vardai turi arabišką atspalvį
Pokalbį tęsiame apie vaikų vardus.
Mažąjį kūdikį tėvai jau pavadino Achmedu. Islamo religijoje tokios procedūros – krikštynų, kaip krikščionių, nėra. Krikštas, kai nuplaunama prigimtinė nuodėmė, islamo religijoje neegzistuoja. Laikoma, kad vaikai yra be nuodėmės, kol jie patys nenusikalsta.
„Nuodėmės pradedamos skaičiuoti, kai vaikas suauga ir tampa atsakingas už savo veiksmus“, – savos religijos tiesas aiškino A.R.Maaliki.
Užtenka to, kad tėvai kūdikį pavadina, nešti jo į mečetę nereikia. Vardo suteikimo proga tėvas ar labiausiai gerbiamas giminės žmogus naujagimiui į ausį pasako maldelę.
Arabų kraštuose vyrauja paprotys ta proga pakramtyti datulės ir jos minkštimu vaikeliui patepti burnytės vidų.
Liko paskutinė Šarkutė
Laikantis tradicijos, po kurio laiko mažajam Achmedui bus atliktas ir apyvarpės apipjaustymas.
A.R.Maaliki patikslina, kad lietuviškas vertinys „musulmonas“ nėra teisingas, jį reikėtų keisti „muslimu“, o islamo tikėjimą išpažįstančią moterį, šiuo atveju jo žmoną, vadinti „muslima“.
Lietuviškai skambantys dukrų Rimutės ir Dalytės vardai turi ryškų arabišką atspalvį.
Arabų vardyne yra vardai Rim ir Rima, o arabiškas žodis „dalija“ reiškia vijoklinį augalą.
„Pirmas berniukas gimė per Juozines, visa giminė jį vadino Juozuku, bet paklausėme tėčio, davėme pranašo Muhamedo vardą“, – įsiterpia L.Šarkutė.
Moteris tekėdama pasiliko mergautinę pavardę, nes paisė vyro giminės tradicijų. Libane, kaip ir kituose arabų kraštuose, neįprasta, kad po vedybų moterį pervadintų vyro pavarde.
„Be to, esu paskutinė Šarkutė giminėje“, – šypsojosi moteris.
Naujagimiui laikas valgyti, motina jį išsineša į kitą kambarį, tad toliau kalbame su A.R.Maaliki.
Sutikęs nesustodamas kvatojo
Iš Libano šiaurėje esančio uostamiesčio Tripolio A.R.Maaliki į Lietuvą atvyko prieš 17 metų studijuoti medicinos. Iki 4 kurso mokėsi anglakalbių grupėje, o paskui, kai reikėjo kai kuriuos darbus rašyti lietuvių kalba, išmoko ir šios.
Lina ir Abdul Rahmanas susipažino ligoninėje.
Tą kartą A.R.Maaliki ruošėsi nedidelei operacijai, prieš ją privalėjo pasidaryti tyrimus, tarp jų ir širdies kardiogramą.
Kardiogramų kabinete dirbo Lina. Iš Kėdainių rajono kilusi mergina buvo baigusi Kauno medicinos mokyklą ir likusi dirbti didmiestyje.
Kai medikė pasiruošė uždėti ant krūtinės širdies impulsus registruojančius daviklius, A.R.Maaliki ėmė nesustabdomai kvatotis.
„Nežinau, kas man buvo užėję, niekaip negalėjau nustoti juoktis, gal man kuteno tie prietaisai? 20 minučių ji su manimi prisikankino, o aš vis kvatojau“, – gyvenimą nulėmusį pirmąjį susitikimą su būsima žmona prisiminė medikas.
Matyt, suveikė abipusė chemija, trenkė meilės žaibas, nes po mėnesio lakstymų į pasimatymus pora nusprendė tuoktis.
A.R.Maaliki neatrodo, kad jųdviejų draugystės ir viens kito pažinimo laikas buvęs labai trumpas. Abu turėjo rimtą požiūrį į šeimą, žinojo, ko tikisi iš santuokos, tad delsti nebuvę prasmės.
„Mane pakerėjo jos tolerantiškas mąstymas, supratingumas, nuoširdumas ir gerumas. Neįsivaizduoju jokios kitos moters, su kuria galėčiau gyventi“, – daugiau nei po dešimties santuokos metų antrąja puse vis dar žavisi A.R.Maaliki.
Galėjo pasiūlyti tik diplomą
Poros tuoktuvės vyko Kaune, nedideliame draugų būrelyje. Niekas iš jaunikio giminaičių į šventę neatvyko.
„Šeima į Lietuvą neskrido, nes labai greitai nusprendėm tuoktis, nebebuvo laiko gauti bilietus skrydžiui, o ir kelionė labai brangi“, – sakė A.R.Maaliki.
Paklaustas, ar giminė neprieštaravo, jog Abdul Rahmanas veda svetimtautę kitatikę, vyras prisipažino, kad tėvas turėjo kitokių lūkesčių.
„Mano žingsnis tėčiui buvo neįprastas, visi manė, jog baigęs mokslus grįšiu namo. Artimoje aplinkoje nebuvo pavyzdžių, kad tuoktųsi su užsieniete. Vedyboms tėvas neprieštaravo, nes pagal mūsų tikėjimą susituokti yra geriau nei svetimauti“, – aiškino libanietis.
Jis pasakojo, kad vesti savame krašte jam, ką tik mokslus baigusiam jaunuoliui, būtų buvę daug sudėtingiau, nes Libane reikalavimai santuokai daug didesni.
„Kilmingesnė šeima dukros bet kam neatiduos, jaunikis turi turėti kur gyventi, savo automobilį, pajamų išlaikyti šeimai. O aš, kišenėje turėdamas tik gydytojo rezidento diplomą, jokių materialinių gėrybių dar ilgai nebūčiau galėjęs pasiūlyti. Kol viskam uždirbsi, pusė gyvenimo ir praeis“, – sakė A.R.Maaliki.
Libaniečio tėvas nepriekaištavo ir dėl to, kad nuotaka kitatikė, religiniais klausimais į jų gyvenimą nesikišo. Marti ne iš karto, bet po vestuvių praėjus keliems mėnesiams savo noru priėmė islamo tikėjimą ir tapo muslima.
Važiuotų į pasaulio kraštą
Šeima vyro tėviškėje viešėjo du kartus.
Pirmą kartą į Tripolį skrido su pirmagimiu Muhamedu. Antrą sykį A.R.Maaliki tėviškę aplankė jau turėdami tris atžalas.
L.Šarkutei labai patiko Libano gamta ir klimatas. Jūra, kalnai, nuostabūs kraštovaizdžiai, ūksmingos kedrų giraitės, derlingos žemės, gausybė vaisių ir daržovių, prieskoninių augalų, karštos vasaros ir švelnios žiemos. Moteris nebūtų prieštaravusi, jei sutuoktinis būtų nusprendęs likti gyventi savame krašte.
„Šeima važiuotų paskui tėvą ir į pasaulio kraštą, tačiau darbine prasme vyrui ten įsitvirtinti būtų sunku. Medicina privati, gauti darbą sudėtinga. Panašiai kaip lietuviai medikai ieško darbo turtingesnėse Europos šalyse, taip ir libaniečiui gydytojui čia lengviau“, – aiškino moteris.
Jai pačiai darbo svetimame krašte irgi vargu ar pavyktų gauti. Prieš išeidama dekretinių atostogų L.Šarkutė dirbo ligonių kasoje. Šalia medicininio išsilavinimo ji turi ir universitetinį ekonomistės diplomą. Ekonomiką Vilniaus pedagoginiame universitete L.Šarkutė baigė, kai dirbant šeimos klinikoje prireikė vadybinių įgūdžių.
Gimtinę alina konfliktai
A.R.Maaliki nepuoselėja planų su šeima grįžti į Libaną gyventi. Gražiųjų Libano vietų nepasiilgstantis, gimtojo miesto – irgi ne, nes vietovės keičiasi, vieni kvartalai nugriaunami, jų vietoje dygsta nauji. Ilgisi tik seniai nematytų artimųjų.
„Kai sutaupysim pinigėlių, gal dar kartą nuskrisime saviškių aplankyti, visai šeimai bilietai brangūs“, – kalbėjo daugiavaikis tėvas.
Libaną vis dar tebekrečia kariniai neramumai, nors religinių grupuočių įžiebtas pilietinis karas seniai pasibaigęs.
Su Sirija ir Izraeliu besiribojanti šalis oficialiai į karą buvo įsitraukusi 1975–1990 metais. Pasiektas taikos susitarimas ramybės negarantavo, Izraelis ir toliau protarpiais bombarduodavo sostinę Beirutą ir kitus miestus.
Apie 4 milijonus gyventojų turinti karų nualinta šalis ant kojų stojasi pamažu, vidaus padėtis nėra stabili, gyventojai susiskaldę į daug tarpusavyje besivaidijančių grupuočių. Tvyro įtampa, nesutaria krikščionys ir musulmonai, konfliktai su Izraeliu nesibaigia.
Tapo neišrankus maistui
A.R.Maaliki su vaikais ir žmona pasikalbėti arabiškai neišeina, jie moka tik vieną kitą žodį.
Iš libanietiško gyvenimo būdo likę vien religiniai dalykai. Medikas Ramadano metu stengiasi pasninkauti. Visa šeima, kaip ir dera muslimams, nevalgo kiaulienos.
Anksčiau A.R.Maaliki prisimindavo arabišką virtuvę ir gamindavo firminį libanietišką patiekalą iš vynuogių lapų „uorak inab“: ryžių ir mėsos masė, pagardinta kedrų riešutais, sukama į jaunus vynuogių lapus, į cigarus panašūs suktinukai dedami aplink didelį avienos gabalą ir troškinami.
Kedrų riešutais gardinamas dažnas libanietiškas patiekalas. Kedro medis yra Libano simbolis.
„Dabar nebeturiu noro aplink puodus suktis, nebegalvoju, ką valgyti, viskas tinka“, – A.R.Maaliki sako prisitaikęs prie lietuviško valgiaraščio ir tapęs neišrankus.
Norą namie puoselėti Viduržemio jūros virtuvę atmušė maistui ruošti reikalingų produktų trūkumas. Seniau išvis nebūdavo, o dabar prekybos centre tik retkarčiais pasirodo sezamų ir granatų ekstraktų, pietietiškų šviežių prieskoninių žolių, tam tikros rūšies žirnių.
Netoleravo žiauraus elgesio su tėvais
Mums lyginant libaniečių ir lietuvių gyvenimo būdą, A.R.Maaliki bene didžiausią skirtumą pastebi vaikų ir tėvų santykiuose.
„Dabar ir Libane neigiama Vakarų įtaka jaučiama, pagarba vyresniems mažėja. Seniau požiūris į tėvus, giminės vyresniuosius būdavo išskirtinis“, – sako jis.
Kelios kartos po vienu stogu gyvendavo ne todėl, kad tokia tradicija ar taip patogu, o kad privaloma prižiūrėti senus tėvus. Nusilpusių senolių nei slaugos namuose, nei prieglaudose nepalikdavo, tokių įstaigų net nesteigdavo. Laikyta žiauriu elgesiu tėvus palikti svetimiems prižiūrėti.
Ir vaikų namai Libane atsirado tik kaip pilietinio karo pasekmė, kai žuvus ištisoms giminėms nebuvo kas mažylius paima.
„Veikė tik prieglaudos protiškai atsilikusiems žmonėms. Neseniai atsirado ir senelių globos namai, nes kas vakarietiškai gyvena, nebenori senolių šalia“, – liūdnus pokyčius vardijo gydytojas.
