Alkoholiko Prano istorija
„Aš esu alkoholikas Pranas. Kad esu alkoholikas, žinojau ir to neslėpiau, gydžiausi narkologijos dispanseryje, nes ten nurodžius priklausomybę išleisdavo savaitgaliams, o nenurodžius – laikydavo keturis mėnesius.
Tėvas buvo statybininkas, todėl ir pats nuo 14 metų pradėjau dirbti statybose. Gal norėdamas pamėgdžioti ar įtikti vyrams kaip jauniausias pirmadienį suorganizuodavau alkoholio pagirioms. Kartu paragaudavau ir pats. Ilgainiui išgertuvės darėsi dažnesnės ir gausesnės. Išgėręs atsipalaiduodavau, dingdavo kompleksai, tapdavau drąsesnis.
Gėriau nuolat, bet kol buvau jaunas, tai darbui netrukdė. Alkoholis padėdavo bendrauti ir su valdžia.
1964 metais išėjau į armiją. Papuoliau į statybos batalioną Vidurinėje Azijoje. Kadangi aprengdavo, maitindavo, turėjau specialybę, uždirbdavau gana daug. Nors pusę pinigų ir pervesdavo į sąskaitą, kitus išmokėdavo grynais. Nors alkoholio ant kiekvieno kampo nebuvo, surasdavome.
Grįžęs iš kariuomenės svarsčiau apie neakivaizdines studijas institute, bet ilgokai negalėjau apsispręsti. Galop įstojęs jau po dviejų kursų buvau pakeltas į meistrus. Tada dar daugiau uždirbdavau, nemažai buvo galima prisidurti iš šalies. Būtent tų lengvai gautų pinigų visiškai nebūdavo gaila. Gėriau.
Paskui maniau, kad nuo to sustabdys šeima, tačiau niekas nesikeitė net gimus dukrai. Gėrimai dažnėjo, o išgėrimų laikas ilgėjo.
Gydžiausi viskuo, kas įmanoma. Gulėjau narkologijos dispanseryje, kodavausi, siuvausi spirales. Vienerius metus įsisiuvęs spiralę buvau blaivas, tačiau paskui smegau dar gilyn, patekau į durnyną, kovojau su baltais arkliais. Nežinojau, ką daryti, negalėjau sustoti.
1986 metais žmona laikraštyje perskaitė, kad Rusijoje, Kurgano srityje, galioja sausas įstatymas. Maniau, nebus alkoholio, nebegersiu, išvažiavau. Ten buvo pragaras, tačiau išmokome daryti naminius gėrimus. Mėnesiui degtinei duodavo vieną taloną, bet jų prasimanydavome iš armėnų, kurie negerdavo ir visus pinigus siųsdavo skoloms sumokėti. O aš į rankas gaudavau 1000 rublių, plius nemokamas išlaikymas. Žmonai telefonu sakydavau, kad nebegeriu, tačiau taip nebuvo.
Grįžęs namo gėriau toliau, kol neišgirdau apie Vilniuje steigiamą anoniminių alkoholikų grupę. Važiuodamas ten mąsčiau, kad jau viską išbandžiau ir vargu ar ką įmanoma pakeisti.
Susirinko daugiausiai nuo vyrų gėrimo kenčiančių moterų, bet buvo ir keletas girtuoklių. Didžiausią įspūdį paliko vyras, prisistatęs: „Laba diena, aš alkoholikas Romas.“ Žmogus viešai pripažino savo bėdą ir bejėgiškumą.
Nuo tos dienos prasidėjo susirinkimai, blaivėjimas ir kopimas iš duobės. Pirmomis dienomis, kai pagalvodavau, kad niekada nebegalėsiu gyvenime gerti, plaukai stodavosi. Dabar 20 metų ir 8 mėnesius esu blaivas. Išmokau bendrauti be alkoholio, esu geras tėvas, viskas šeimoje susitvarkė.“
Alkoholiko Egidijaus istorija
„Aš – alkoholikas Egidijus. Dar būdamas mažas vaikas, nesuvokdavau, kodėl išgėrę žmonės tampa linksmi, atsipalaidavę ir tai labai stebindavo. Todėl svečiams pakilus šokti, nors man buvo 5 ar 6 metai, susilašindavau paskutinius taurelių lašus, išgerdavau ir tapdavo „faina“.
Dėl to atsipalaidavimo ir pradėjau gerti. Gerdavau net mokykloje. Visiškai neturėjau balso, todėl išgėręs per muzikos pamoką pareikalaudavau geresnio pažymio, kitaip grasindavau uždainuoti.
Maniau, galėsiu vedęs susitvarkyti, tačiau... Netgi pareiškimą tuoktis nunešiau girtas. Dirbau vairuotoju, todėl rytais, kad nebūtų kvapo, gerdavau pieną. Laukdavau penktadienio, kad galėtume atšvęsti vadinamąją vairuotojų dieną ir prisigerti.
Atėjo diena, kai nebegalėjau išeiti į darbą, pirkdavau nedarbingumo pažymėjimus. Kartą žmona paprašė nupirkti vaistų vaikui. Maniau, užeisiu į barą, išgersiu mažą bokaliuką alaus ir eisiu į vaistinę. Grįžau namo tik po savaitės, nė karto nesusimąstęs, kaip laikosi mano vaikas.
Pradėjau keisti darbovietes, dėl mano nesėkmių buvo kalti kiti, bet tik ne aš.
Buvau užsikodavęs metams ir negėriau. Nusipirkdavau brangaus ir gero alkoholio ir pastatydavau į barą. Tačiau baigėsi kodavimo laikas ir visos bare per metus sukauptos atsargos per kelias dienas ištirpo.
Bandžiau gelbėtis išvažiuodamas į Vokietiją, tačiau niekas nesikeitė. Kartą sulaikiusi ir į areštinę uždariusi policija nustebo nustačiusi 5,3 promilės girtumą. Išleistas iš policijos, pirmiausia dairiausi nugvelbti alaus butelį.
Žmonai dar sugebėdavau paaiškinti, kodėl geriu, bet pats sau atsakymo, kodėl taip darau, neturėjau. Būdavo, išgeri gegužę, o atsibundi rugsėjį. Nešdavau iš namų daiktus, lankydavausi landynėse. Galiausiai apsigyvenau prie konteinerių. Buvau bomžas, gėriau kas papuolė.
Kartą eidamas prie konteinerių sutikau su pilstuko buteliu einantį vyrą. Išgėrėme, išsišnekėjome, jis pasakė lankantis alkoholikų klubą. Kitą kartą jis vėl apie tai užsiminė, tačiau pasakė, kad į susirinkimą turiu ateiti blaivas. Galvojau, jie ten renkasi ir švenčia.
Sunkiausia buvo visą dieną negerti. Susirinkau visus dokumentus ir nuėjau į nežinią. Atvažiuoja automobiliais, maniau, ne ten pataikiau. Užeina į kambariuką, manęs nekviečia. Maniau, todėl, kad nieko neatsinešiau. Manęs niekas neklausė, ko atėjau, o vienas vyras padavęs ranką pasakė, kad aš jiems labai reikalingas, nusivedęs į kambariuką pavaišino kava. Nesupratau, kad taip galima bendrauti su žmogumi nuo konteinerio.
Niekad nemaniau, kad kada nors neakivaizdiniu būdu baigsiu universitetą ir nusipirksiu butą langais į konteinerius, prie kurių pats prieš 10 metų stovėjau. Nebeketinu skaudinti mamos, nes dar prisimenu kai ji atsiklaupusi prieš mane klausė, ar ne geriau būtų, jei numirčiau. Dabar ji švyti.“
Padeda kitiems ir sau
Šias istorijas papasakojo Panevėžyje viešėję šalies Anoniminių alkoholikų (AA) draugijos nariai. Draugija šiemet mini savo pirmąjį jubiliejų – 25-ąsias metines, todėl kartu su šio judėjimo pradininkais iš Jungtinių Amerikos Valstijų surengtas blaivybės turas po Lietuvą.
Panevėžyje AA susitikimus surengė moterų pataisos darbų kolonijoje, socialinių paslaugų centro Nakvynės namuose, Panevėžio kolegijoje. AA – tai draugija vyrų ir moterų, kurie dalijasi savo patirtimi, jėgomis ir viltimi, norėdami padėti sau ir kitiems sveikti nuo alkoholizmo. Vienintelė sąlyga būti draugijos nariu – noras liautis gerti.
Vienos iš blaivybės turo organizatorės Onos teigimu, anoniminiai alkoholikai nemoka nei stojamojo, nei nario mokesčių, o išsilaiko iš savo įnašų. Draugija nesusijusi su jokiomis sektomis, tikėjimais, politika, įstaigomis ar organizacijomis, vengia bet kokių ginčų, neremia jokių judėjimų, bet ir jiems neprieštarauja.
„Mūsų pagrindinis tikslas – būti blaiviems ir padėti kitiems alkoholikams pasiekti blaivybę. Alkoholizmas yra nepagydoma liga, tačiau ne beviltiška. Ją galima sustabdyti“, – kalbėjo alkoholikės vardo neatsisakiusi Ona.
Anot jos, AA draugijos Lietuvoje įkūrėjas, dabar jau miręs Romas irgi bandė įvairiausiais būdais išsivaduoti iš alkoholizmo vergovės. Jis kreipėsi į JAV anoniminius alkoholikus ir buvo išgirstas. Taip judėjimas persikėlė į mūsų šalį ir nuo bedugnės krašto atitraukė ne vieną tūkstantį žmonių. Būdami blaivūs jie išmoko iš naujo džiaugtis gyvenimu.
Pasiteiravus, kodėl net tapę abstinentais anoniminiai alkoholikai toliau lankosi jų susirinkimuose, draugijos narė Ona atsakė, kad nuo alkoholizmo visiškai išsivaduoti praktiškai neįmanoma, nes nuo pirmos taurelės vėl viskas gali prasidėti. Anot jos, gyvenant sveiką gyvenimą ir dalyvaujant bendruose susirinkimuose, žmonės įgija daugiau žinių, stiprybės.
„Iš savo patirtis žinome, kad kuo daugiau padedame kitiems alkoholikams, tuo mažiau mus pačius traukia svaigalai“, – teigė Ona.
