Pirmasis mirė sūnus. 39-erių kaunietis užmigo ir nebeatsikėlė – sustojo širdis. Paskui Audronė atsisveikino su vyru. Galiausia vėžiu susirgo moters marti, būdama 46-erių prieš dvejus metus ji mirė. Moteris atsisakė morfijaus ir prieš mirtį labai kentėjo. Audronės marti taip ir nespėjo atsisveikinti su savo vaikais.
Našlaičiais liko 5 nepilnamečiai – 2 mergaitės ir 3 berniukai. Motinos taip pat gedėjo savo šeimą jau sukūrusi vyriausia moters dukra iš pirmos santuokos. Penkiems mažiesiems motina ir tėvu tapo likimo užgrūdinta jų močiutė.
Pacientė atsisakė morfijaus
Praėjus vos dvejiems metams po vyro mirties Audronės marti sužinojo, kad serga vėžiu. Ėmė intensyviai gydytis. Antraisiais ligos metais atrodė, kad vėžys pasitraukė. „Ir plaukai, nuslinkę nuo chemoterapijos, ataugo“, – prisiminė A.Laurynaitienė. Tačiau pagerėjimas buvo trumpalaikis.
Trečiaisiais metais sveikata ėmė blogėti. Audronei ne kartą teko naktis leisti ligoninėje, budėti prie skausmo raižomos marčios. Vėžys pirmiausia apėmė moters krūtį, vėliau perėjo į kepenis, kaulų čiulpus. Galiausiai moteriai surakino stuburą, ji nebegalėdavo atsisėsti.
Iki paskutiniosios moteris tikėjo, kad pasveiks. Mėnesį prieš mirtį atostogauti išėjo jos gydytoja. Medikė prognozavo, kad gyventi 6 vaikų motinai liko ne daugiau nei mėnuo. Moters sveikata blogėjo. O pati pacientė dar tikėjosi sulaukti iš atostogų grįžtančios gydytojos.
„Paskutinėmis dienomis nenorėjo su niekuo kalbėti. Vaikų prašė nebevežti į ligoninę. Ji atsisakė morfijaus. Nenorėjo būti nesąmoninga. Ji kentė baisius skausmus“, – sakinius kapojo velionės anyta.
Prieš pat mirtį moteris dar prašė atvesti pamatyti vaikus, tačiau nebespėjo. „Buvo apie 9 val. ryto. Atėjau į mokyklą paimti berniukų, bet man paskambino telefonas. Pasakė, kad marti mirė“, – prisiminė Audronė.
Ji sakosi jau apsipratusi su skaudžia praeitimi. „Jau apsipratom“, – nusukdama sudrėkusias akis kalbėjo netekčių iškamuota moteris.
Siūlė vaikus išsidalinti
Kaunietė su penkiais anūkais dabar gyvena Jonavoje. Šešiese jie glaudžiasi keturių kambarių bute. „Dar turime katę ir šunį“, – vardydama namų gyventojus priduria moteris.
Mirus vaikų motinai, ji pirmoji pareiškė norą globoti vaikus.
Vyriausia velionės dukra iš pirmosios santuokos irgi norėjo vaikus paimti, bet ji su sugyventiniu jau turėjo tris savo atžalas. „Jauna panelė tokios didelės šeimos tikrai neišlaikys“, – kodėl vaikai neapsigyveno pas seserį, aiškino jonaviškė.
Abu velionės tėvai serga. Jos motina po insulto paralyžiuota – nejautri dešinioji kūno dalis, ji nevaldo rankos, sunkiai kalba. Tėvas serga cukralige, atlaikė prostatos vėžio operaciją. „Jie niekaip negali padėti. Dabar jiems patarnauti eina mergaitės“, – aiškino naujoji penketuko globėja.
Mirus motinai, giminė norėjo išsidalyti vaikus po vieną. „Ypač daug kam reikalingas buvo Jonukas, nes jisai didžiausius pinigus gauna, bet ir vaikų teisės padėjo, kad neskirstytų vaikų“, – prisiminė 64-erių pensininkė.
Jonas – vidurinysis vaikas šeimoje. Jis autistas. Už vaiko su negalia priežiūrą valstybė skiria didesnes išmokas nei sveikiems vaikams.
Paklausta, ar kas nors ją kaltino pasiėmus vaikus tik dėl pinigų, moteris pritariamai linksėjo galva. „Iš pradžių žmonės kalbėjo visko. Per 2 metus pas mus vaikų teisių specialistai buvo atėję 2 kartus. Pažiūrėjo, ką nusipirkę, kaip apsirengę, kaip ką darom. Kaimynai viską mato. Dabar aprimo, dar vaikus pabara, sako – žiūrėk, baba neša, o jūs nepadedat“, – pasakojo globėja.
Šeimą prislėgė skolos
Kai mirė marti, ant Audronės pečių užgriuvo krūva rūpesčių – reikėjo pasitikrinti sveikatą, vaikščioti po institucijas, kad susitvarkytų vaikų globos dokumentus. Kelis mėnesius tik atsigulusi miegoti moteris vis pagalvodavo, kaip blogai viskas susiklostė.
Butas po marčios mirties skendėjo skolose.
„Aš, kaip senesnis žmogus, manau, kad vaikų mama ne taip taupiai gyveno. Be to, ir sveikatos neturėjo. Gaudavo algą, atiduodavo skolas ir vėl skolindavosi. Jai neužtekdavo butui“, – pasakojo jonaviškė.
Šeimai jau grėsė likti be elektros ir dujų – už skolas ketino atjungti. Tačiau Audronė sutarė dalimis skolas išmokėti. Laimei, savivaldybė nurašė dalį įsiskolinimų už šildymą ir kitas paslaugas.
„Mes susitarėm visa šeima, kad jei reikia ką pirkti, pirmiausia laukiam buto sąskaitos, užsimokam, susitvarkom ir paskui einam pirkinių“, – pasakojo močiutė.
Į bėdą patekusiai šeimai padėjo ir „Bėdų turgus“. Už jų surinktus pinigus globėja vaikams nupirko lovas, rašomuosius stalus, kitus baldus.
Jonavos Liberalų sąjūdžio nariai, kiti geradariai padarė buto remontą. Jonaviškė sako, kad žmonės dažyti sienas ėjo ir naktimis, naudojo savus dažus.
„Namų po remonto niekas neatpažįsta“, – džiaugėsi pensininkė.
Mėnesiui – 4 tūkst. litų
Kiekvienas vaikas namuose turi savų pareigų. Berniukai gyvena viename kambaryje, mergaitės turi atskirus. Berniukai susitvarko ne tik savo kambarį, bet kartais ir koridorių, virtuvę išplauna.
Vyriausiajai iš penkių kovą sukaks 18 metų. „Bandom sutaupyti pinigėlių iš pašalpų. Gal mokysis ar viena, ar kita. O jei nesimokys, tai profesiją įgis, bus pinigų susidėję“, – planavo globėja.
Kas mėnesį į kiekvienos merginos sąskaitą močiutė perveda po 400 litų. Kiekviena jau sukaupusi po 7 tūkst. litų.
Šeima iš pašalpų ir pensijų per mėnesį surenka apie 4 tūkst. litų. „Nesakyčiau, kad blogai gyvenam“, – apibendrino jonaviškė.
Kai neliko skolų už butą, ji lengviau atsikvėpė. Vasaromis anūkai su močiute važiuoja ilsėtis į stovyklas ar į Palangą. Merginos nusprendė, kad rūbus pirks naujus, o ne padėvėtus. „Mažiau, bet geresnių“, – pritariamai linktelėjo Audronė.
Su vyresnėmis mergaitėmis ji visuomet tariasi, ką pirkti. „Mama, būdavo, nuperka kas pigiau, daugiau, pagal savo skonį. O paauglės turėdavo savo nuomonę. Po motinos mirties daug kas nešė mums rūbų. Daug jų galiausiai teko išmesti“, – sakė 5 vaikų globėja.
Kad gyvenimas gerėja, rodo ir kompiuterių skaičius namuose. Anksčiau namuose buvo tik vienas kompiuteris, visi burdavosi prie jo – svetainėje, kur miega močiutė. Dabar abi sesės turi po vieną, dar vieną – broliai.
Sauskelnės – tik nakčiai
Didžiausias šeimos kompiuterių specialistas – Jonas. Berniukas linksta ir prie žaidimų, ir prie rimtesnių užsiėmimų. Jo negalia – autizmas.
Autizmu sergantys vaikai dažnai būna agresyvūs. Anksčiau ir Jonas buvo toks, o dabar, anot močiutės, labai pasikeitė. „Pažiūrėk, ašarėlės bėga“, – rodydama skriaudžiamą kačiuką močiutė ramindavo įtūžusį berniuką.
Kol mama dar buvo gyva, Jonas dienas leisdavo su sauskelnėmis. Dabar močiutė jas užmauna tik naktį.
Vaiko pažangą rodo ir naujas įgūdis – skirti karštą ir šaltą vandenį. Dabar prieš gerdamas berniukas pasitikrina, koks vanduo bėga iš čiaupo.
Jis mėgsta žaisti krepšinį. „Jonas storuliukas laksto po aikštelę ir meta į vieną krepšį, tada į kitą. Po pusvalandžio vos paeina belekuodamas“, – anūko laisvalaikiu džiaugėsi močiutė.
Anksčiau Jonas mėgdavo gulinėti. Jei neverkdavo, niekam ir neužkliūdavo. Dabar močiutė ragina Joną judėti, prašo brolių, kad išsivestų į lauką. „Gal dėl to Jonas pasidarė švelnesnis, daugiau bendrauja“, – svarstė globėja.
Protiniai vaiko sugebėjimai gerokai atsilieka nuo panašaus amžiaus vaikų. „Papaišyt, raidytes pakopijuoti, savo vardą, pavardę parašyti pasižiūrėjęs jau moka“, – apie vidurinįjį vaiką kalbėjo močiutė.
Svarbiausia jai ilgai gyventi dėl Jonuko – kas gi juo pasirūpins po Audronės mirties? „Visa viltis – antroji jo sesė, ji labai pareiginga. Ateina, pasiūlo ką nors išvirti pagal receptą, rastą internete. Va, man nagus palakuoja, liepė mūvėti pirštines, kai skalbsiu“, – tamsiai nudažytus nagus rodė pašnekovė.
Į mokyklą eina nekviesta
Jonui – 13 metų, jo broliui Dariui – 12, o Vytautui – 10 metų. Visi jie lanko mokyklas.
Vyriausia mergaitė lanko gimnaziją, antroji – pagrindinę mokyklą. Jonas yra vakarinės suaugusiųjų mokyklos aštuntokas. Darius ir Vytautas lanko vidurinę mokyklą – vienas eis į 6-tą, kitas – į 8-tą klasę.
Joną į mokyklą nuveža ir parveža specialus autobusiukas, kiti nueina patys. „Jei berniukai sugalvotų pabėgti iš mokyklos, nieko doro nenuveiktų – mokyklos kiemas man beveik pro langą matosi“, – tikino pensininkė.
Berniukams mokslai sekasi sunkiai. Močiutė padeda – mokosi kartu. Pas berniukus į mokyklą Audronė ir nekviečiama nueina. „Mokytojai patenkinti, sako, geriau nei prie mamos. Bet žinant, kaip ji sirgo, nieko keisto“, – pasakojo moteris.
Tik vyriausiajai – vienuoliktokei – tikrai nebepadės. „Nebent rusų kalbą ar lietuvių, nes šiaip jau viską pamiršau. Ir taip juokiuosi, kad 4 kartą viską mokausi“, – šypsojosi vaikų globėja.
Ji mokėsi pati, mokė vaikus, anūkus, dabar kartais vyriausiosios anūkės atžalos ateina, prašo nupiešti raideles.
Kol moteris kalbėjosi su žurnaliste, prie jos pribėgo Jonas. Apyaukštis apkūnus paauglys prisiglaudė prie močiutės. Ką tik klegėjęs su vaikais, berniukas nurimo. Atrodė, kad įdėmiai klausosi pokalbio.
Šiam vaikui priežiūros reikės visą gyvenimą. Nepaisant to, akyse – ramybė. Ji, iškentusi ne vieną likimo smūgį, žino, kad išgyventi galima viską.
