Jis – ne vienintelis, sugebėjęs atleisti tam, dėl kurio kaltės neteko artimiausio žmogaus.
Kaip žmonės sugeba atleisti savo brangiausių žmonių žmogžudžiams? Tai bandė išsiaiškinti „BBC News“.
Močiutę nužudė paauglės
Tą vėlyvą 1985 metų gegužės vakarą B.Pelke'as buvo pas savo mylimąją. Staiga jis sulaukė svainio skambučio.
„Močiutė buvo mirtinai subadyta, jos namai – apiplėšti. Kūną aptiko mano tėvas“, – prisiminė Billas.
Jo 78 metų močiutę Ruth Pelke, kuri buvo tikybos mokytoja, savo pačios namuose nužudė keturios paauglės.
Kitą dieną, ruošdamasis laidotuvėms, Billas apsilankė pas kirpėją. Čia ir išgirdo apie žudikių suėmimą.
„Mane sukrėtė, kad tai padarė tokios jaunos merginos. Aš pats turėjau tokio amžiaus vaikų“, – prisiminė B.Pelke'as.
Trys merginos buvo nuteistos ilgus metus kalėti. Joms paskirtos nuo 25 iki 60 metų kalėjimo bausmės. Ketvirtoji – Paula Cooper, kuri buvo gaujos vadeiva, 1986 metų liepos 11 dieną buvo nuteista mirties bausme.
Billas lankėsi teismo posėdžiuose, taip pat ir tame, kuriame buvo paskelbtas nuosprendis P.Cooper. Tuo metu jis manė, kad nubausti mirtimi žudikę yra teisinga.
„Įsivaizdavau žiauriai nužudytą močiutę, gulinčią ant valgomojo grindų. Šiame kambaryje mano šeima kasmet rinkdavosi švęsti Velykų, Padėkos dienos ir Kalėdų. Tiesiog negalėjau liautis apie tai mąstyti“, – prisiminė B.Pelke'as.
Susimąstė apie žudikės senelį
Bet kai po močiutės mirties praėjo pusantrų metų, Billą apėmė abejonės. Vis dažniau jis susimąstydavo, kaip P.Cooper skirta mirties bausmė paveiktų jos šeimą, ypač merginos senelį, kuris lankėsi teisme ir kuris, kaip pastebėjo B.Pelke'as, po anūkei skirtos bausmės, pratrūko raudoti.
„Mano močiutė nebūtų norėjusi, kad šis pagyvenęs vyras taptų savo paauglės anūkės mirties liudininku. Kiekvienas šiaurės vakarų Indianoje norėjo, kad P.Cooper mirtų. Močiutę toks pyktis būtų gąsdinęs“, – mano Billas.
B.Pelke'as vis labiau juto, kad jo močiutė – pamaldi krikščionė – Paulai būtų jautusi gailestį bei meilę ir būtų norėjusi, kad kuris nors iš jos šeimos narių jaustų tą patį.
„Tai tarsi prislėgė mano pečius. Kai pagalvojau apie gailestį ir atleidimą, lioviausi įsivaizduoti močiutę mirusią. Mačiau ją tik gyvą. Mano viduje nutiko kažkas nuostabaus“, – teigė vyras.
Billas sakė, kad sprendimas atleisti jam labai padėjo atsitiesti.
Apie nusikaltimą neklausinėjo
Vis dėlto kai kurie jo šeimos nariai priešinosi tokiam sprendimui. Billo tėvui, kuris ir aptiko močiutės kūną bei davė parodymus teisme, suprasti tokį sprendimą sekėsi itin sunkiai.
„Jis nebuvo patenkintas. Dėl to ilgą laiką tarp mūsų vyravo įtempti santykiai“, – pasakojo Billas.
Nepaisant šeimos pasipriešinimo, B.Pelke'as nepakeitė sprendimo atleisti Paulai.
„Žinojau, kad elgiuosi teisingai. Vėliau už tai, kad atleidau P.Cooper, tėvas man dovanojo. Bet tam prireikė nemažai laiko“, – prisiminė Billas.
B.Pelke'as nusprendė kalėjime aplankyti su P.Cooper, bet valdžios leidimą susitikti gavo tik po aštuonerių metų. Susitikimas įvyko 1994 metais per Padėkos dieną.
„Aš užėjau ir ją apkabinau“, – pasakojo B.Pelke'as.
Vėliau jis pažvelgė Paulai į akis ir pasakė, kad jai atleido.
Nepaisant to, kad jie kas savaitę susirašinėjo ir 15 kartų buvo susitikę kalėjime, Billas Paulos niekada neklausinėjo apie nusikaltimą.
„Žinojau, kad teisingo atsakymo nėra“, – paaiškino B.Pelke'as.
„Tu pavogei mano vaikystę“
Virdžinijoje (JAV) esančio Rytų menonitų universiteto profesorius Howardas Zeheras mano, kad nusikaltėlio ir aukos susitikimas gali būti naudingas abiem pusėms. Jis stebėjo šimtus panašių susitikimų.
Tai, kad tokiuose susitikimuose skriaudėjas mato, kaip jo veiksmai paveikė žmones, kuriuos jis įskaudino, neretai sumažina aukų patirtos traumos pasekmes. Ne viena baisų smurtą patyrusi auka apie tai vėliau prisipažino.
„Dažnai aukos įstringa savo patirtyje. Tokie susitikimai leidžia joms gauti atsakymus ir gyventi toliau“, – aiškino profesorius.
Labiausiai H.Zehrui įsiminė vyro, nuteisto už tai, kad išprievartavo keturiolika nepilnamečių merginų, susitikimas su savo paskutine auka.
„Ji susitiko su juo ir paklausė: „Kaip galėjai su manimi tai pasielgti? Tu pavogei mano vaikystę.“ Kaltinamasis sakė, kad pirmąkart suprato, ką jis padarė. Ta moteris jam neatleido, bet nuo to laiko jos gyvenime ši patirtis nebebuvo tokia svarbi“, – pasakojo profesorius.
Aukoms, kurios siekia susitikti su skriaudikais, H.Zehras primygtinai rekomenduoja į pasimatymą eiti drauge su tarpininku.
„Susitikimo sėkmė priklauso nuo abiejų pusių pasirengimo jam. Kartais tam gali prireikti metų. Būdamas tarpininku aš prieš susitikimą pasikalbu su abiem pusėmis, stengiuosi kiekvieną įspėti apie galimas traumas, taip pat apie tai, kad jų lūkesčiai gali likti neįgyvendinti. Nusikaltėlis gali nesugebėti atsakyti į klausimus“, – įspėjo profesorius.
Neteko besilaukiančios dukters
Net ir praėjus septyniolikai metų po dukters nužudymo Linda White vis dar nežino visų atsakymų apie žmogžudystės dieną.
1986 metų lapkritį du paaugliai pagrobė, išprievartavo ir nužudė jos dukrą – 26 metų Cathy White. Tuo metu moteris laukėsi antrojo vaikelio.
Kaip ir B.Pelke'as, L.White susitiko su vienu iš dukters žmogžudžių ir jam atleido. Tiesa, tam prireikė gerokai daugiau laiko – kone 15 metų.
Prisimindama dukters žūtį Linda pasakojo ne tik jautusi milžinišką širdgėlą, bet ir jausmą, kad nebuvo pakankamai atsakinga už dukters gyvenimą.
„Tėvams jų vaiko praradimas atrodo pats neteisingiausias ir blogiausias dalykas pasaulyje. Pasaulis nebeatrodo toks draugiškas. Jaučiau, kad netenku jėgų“, – išgyvenimais dalijosi L.White.
Ji prisijungė prie pagalbos aukoms grupių, bet nerado jose pakankamai paguodos.
„Niekas nesikeitė. Viskas liko taip pat. Žmonės buvo pikti. Nenorėjau dar penkerius metus jausti tą patį, ką ir jie – būti kupina pykčio. Nenorėjau visą likusį savo gyvenimą sielvartauti ir galvoti apie tai, kas pražuvo“, – aiškino moteris.
Įsidarbino kalėjime
L.White turėjo dar du sūnus ir prižiūrėjo našlaite likusią penkiametę anūkę, kuriai reikėjo padėti atsigauti.
Ji pradėjo anūkę vedžioti pas psichologę, o ilgainiui pati nusprendė studijuoti psichologiją ir padėti širdgėlos kamuojamiems žmonėms.
L.White pasakojo, kad padėdama žmonėms išgyventi netektį ir susidoroti su sielvartu ji sugebėjo sutvarkyti ir savo pačios gyvenimą.
1997 metų sausį ji nusprendė pradėti mokytojauti kalėjime. Ši patirtis moteriai labai padėjo. Anot Lindos, tai ją išgydė.
„Tikiu, kad žmonėse yra daugiau, nei vien didžiausia blogybė, kurią jie padarė. Neretai mes įkalintus žmones nužmoginame, sumenkiname ir demoralizuojame. Stengiausi sugrąžinti jiems šiek tiek žmogiškumo“, – aiškino Linda.
Mirdama atleido
Dirbdama su nuteistaisiais ji nusprendė susitikti su vienu iš savo dukters žmogžudžių Gary Brownu.
„Nežinojau, kaip jis atrodo. Niekada nežiūrėjau į jo nuotraukas“, – pasakojo L.White.
Moteris siekė susitikti su žudiku norėdama sužinoti, ar sugebės jo pasigailėti.
„Norėjau, kad asmenybė, kuria tapau, susitiktų su asmenybe, kuria tapo jis“, – aiškino Linda.
L.White ir jos aštuoniolikametė anūkė Ami su G.Brownu kalėjime susitiko 2001 metais. Šis pasimatymas truko visą dieną.
„Buvau pritrenkta, koks jaunas ir pažeidžiamas jis atrodė. Tai buvo labai emocinga“, – prisiminė moteris.
Sunkiausia jai buvo klausytis G.Browno pasakojimų apie tai, kas nutiko dukteriai prieš mirtį.
„Apstulbau, kai jis pradėjo kalbėti. Gary mums papasakojo, kas ir kaip atsitiko iš tiesų, visą įvykių seką. Tai išgirsti buvo sunku, bet buvau tam pasiruošusi“, – patikino moteris.
Taip pat G.Brownas per susitikimą atskleidė paskutinius Cathy žodžius, ištartus prieš ją nušaunant. Ji pasakė: „Aš tau atleidžiu ir Dievas atleis.“
„Kai jis taip pasakė, mane tai pribloškė“, – sakė L.White.
Liko neatsakytų klausimų
Linda ir toliau palaikė ryšį su kalinčiu Gary, kuris šiuo metu yra lygtinai paleistas iš kalėjimo. Paskutinįsyk moteris apie jį sužinojo per Kalėdas, kai Gary atsiuntė žinutę.
Kol G.Brownui skirta lygtinė bausmė, jam negalima susisiekti su aukos artimaisiais. Tačiau anksčiau jis buvo susitikęs su Linda, kai jie kartu viešai sakė kalbą.
„Mes kalbėjome apie tai, kaip bendrauti su vaikais ir paaugliais, einančiais netinkamu keliu. Tikiuosi, kad ateityje, kai jam leis laisvai judėti, galėsime tuo rūpintis kartu“, – vylėsi Linda.
Liko dar daug klausimų, kurių ji norėtų G.Browno paklausti apie tą vakarą, kai duktė buvo nužudyta.
„Man vis dar norisi sužinoti, kas tą vakarą paskatino smurtą, kodėl jie ją išprievartavo. Anksčiau nebuvo pranešimų apie šių vaikinų smurtą. Kai galėsiu vėl susitikti su Gary, ketinu jo to paklausti“, – planus atskleidė L.White.
Nepaisant kirbančių klausimų, L.White mano, kad susitikimas su G.Brownu padėjo jai sužinoti tiesą.
„Jei leidi, kad tave užvaldytų sielvartas, tai yra tas pats, kas vėl ir vėl išgyventi tą pačią skriaudą. Dėl to išgyveni pyktį ir kartėlį. Tai panašu į situaciją, kai žlunga vienintelė jūsų meilė ir dėl to jaučiamas tik kartėlis. Žmonės to savaime tvirtai laikosi. Kartais pastangas atsikratyti sielvarto arba, kitaip tariant, išgyti žmonės laiko savotiška neištikimybe nužudytajam. Bet taip nėra“, – sakė Linda.
Padės įsigyti kompiuterį
Kaip ir Linda, Billas taip pat nori toliau bendrauti su birželį iš kalėjimo paleista jo močiutės žudike Paula. Jos mirties bausmė buvo atšaukta, o kalėjimo laikas dėl gero elgesio smarkiai sumažintas.
Kol Paula kalėjo, B.Pelke'as kovojo, kad ši būtų paleista anksčiau.
„Labai džiaugiuosi, kad ji – laisva. Laukiau šios dienos pastaruosius kelerius metus“, – teigė B.Pelke'as.
Billas žino, kad daugybė žmonių jo nesupras. Bet sprendimas atleisti pakeitė jo gyvenimą. Jis niekada nesižvalgo atgal.
Dabar jis nori padėti P.Cooper įsilieti į šiuolaikinį gyvenimą.
„Ji dar niekada nematė nei mobiliojo telefono, nei kompiuterio. Ji niekada neišrašė čekio, nepateikė prašymo darbui gauti ar sąskaitai banke atsidaryti. Jai bus labai sunku. Ji man prisipažino, kad bijo“, – pasakojo B.Pelke'as.
Šiuo metu P.Cooper suteiktas laikinas prieglobstis. Tai – perėjimo iš kalėjimo į už jo ribų esantį gyvenimą dalis. Jai buvo nurodyta kol kas nesusitikti su B.Pelke'u.
Bet B.Pelke'as tiki, kad kai pagaliau P.Cooper bus leista su juo susitikti, jiedu nueis drauge papietauti ir apsipirkti. Be kitų daiktų, jis ketina padėti Paulai nusipirkti kompiuterį.
„Jeigu laikaisi įsikibęs pykčio ir keršto troškimo, galų gale tai išsivysto į vėžį, kuris tave sunaikina. Aš elgiuosi teisingai“, – neabejoja Billas.
Parengė Giedrė Balčiūtė
