Ekscentriškasis I.Kampradas (87 m.) turi milijardus eurų ir gyvena nuosavoje viloje Šveicarijoje, tačiau vilki nutrintą striukę, avi nukleiptus batus, pats eina į turgų ir varo iš proto pardavėjus derėdamasis dėl kiekvienos monetos, rašo „Lietuvos ryto" priedas „Gyvenimo būdas".
Pasakojama, kad švedas atsisakė kirpėjo, kuris jį kirpo ilgus metus, paslaugų, nes susirado pigesnį. O kartą apsaugininkai neįleido I.Kamprado į šventinį renginį, kuriame jam ketinta įteikti prestižinį verslo apdovanojimą, nes senelis išlipo iš autobuso, o ne atvažiavo prašmatniu limuzinu.
Garsusis švedas nesinaudoja taksi paslaugomis, važinėja tik autobusais ir traukiniais, nepraleisdamas progos pabrėžti, kad tik taip gali geriausiai suprasti, kuo gyvena paprasti žmonės. Keliaudamas jis apsistoja pigiuose viešbučiuose, o per pusryčius prisivalgo tiek, kad užtektų visai dienai.
Žurnalistų paklaustas apie svajonių atostogas milijardierius nedvejodamas atsako – pasivažinėti dviračiu po Švediją.
O bene juokingiausia galima pavadinti istoriją, kai I.Kamprado gimtinėje jam buvo atidengiamas paminklas: taupusis švedas neperkirpo šventinės juostelės, bet grąžino ją miestelio merui sakydamas, kad tokį gerą daiktą bus galima panaudoti dar kartą.
Taupumo genus I.Kampradas perdavė ir savo sūnums, kurie dabar vadovauja kompanijai „Ikea“.
Jaunėlis Mathias Kampradas studentaudamas kirto mišką tėvų sodyboje, o tėvas jam mokėdavo mažiau nei samdomiems darbininkams. Po studijų Mathias bendra tvarka gavo darbą viename „Ikea“ prekybos centrų. Iš pradžių jis uždirbdavo tiek mažai, kad su žmona teko gyventi vos ne ant skurdo ribos – gelbėdavo tik pigūs pietūs tame pačiame prekybos centre.
Neišsiskirti ir savo socialine padėtimi nebadyti aplinkiniams akių – tai labai būdinga skandinavams.
I.Kamprado verslo filosofija ir veiklos strategija, dabar nagrinėjama aukštosiose ekonomikos mokyklose, išties nėra stebuklingo dviračio išradimas.
Būdamas penkerių Ingvaras ėmė prašinėti tėvo iš Stokholmo jam pargabenti degtukų. Juos vaikas keliskart brangiau parduodavo vietos gyventojams. Dar pridėdavo savo sugautų žuvų ir apylinkėse surinktų bruknių.
Mokykloje savo klasės draugams jis pardavinėdavo pieštukus, o būdamas septyniolikos įkūrė „Ikea“, tiesa, iš pradžių prekiavusią rašikliais, piniginėmis, paveikslų rėmais, laikrodžiais, bižuterija ir kojinėmis.
Prekyba augo – jaunasis švedas jau nebegalėjo vienas pats išvežioti prekių dviračiu, tad ėmėsi pristatymo paštu.
I.Kampradas talentingai mokėjo pagauti vartotojų nuotaikas ir iškart pasiūlyti jiems paslaugas.
Pokario Europoje vyko intensyvios statybos, žmonėms reikėjo baldų. Neturite laiko ir galimybių ieškoti naujų kėdžių ir spintų parduotuvėse? Imkite katalogą, kurį jums pristatys į namus! Nepatogu naują baldą parsigabenti namo? Susirinkite jį namuose!
I.Kampradas pirmasis žengė švedų verslui nematytą žingsnį – produkcijos gamybai reikalingų komponentų užsisakė Lenkijoje. Tokiu būdu Tėvukas Ingvaras, kaip jį vadina kai kurie „Ikea“ darbuotojai, pirmąsyk įgyvendino būsimą kompanijos strategiją – užsakymus pateikti ten, kur jie atliekami pigiau. Mat kiekviena krona yra krona. Nepasiginčysi.
Pabuvęs Amerikoje, kur tuo metu sparčiai populiarėjo didžiuliai savitarnos prekybos centrai, „Ikea“ savininkas jau pradėjo įsivaizduoti, kaip atrodo baldų savitarnos parduotuvė.
1963 metais Stokholme duris atvėrė pirmoji tokia baldų parduotuvė.
Ji tapo nepaprastai populiari – kasdien joje apsilankydavo iki 30 000 žmonių. Jie fiziškai netilpdavo prekybos salėse, imdavo trūkti prekių.
Tokios sėkmės apakintas I.Kampradas darbuotojams liepė atverti sandėlių duris. Juk svarbiausia – suprasti vartotojo norus ir juos tuoj pat įgyvendinti.
Taupusis milijardierius Theodoras Albrechtas ir gyveno, ir mirė nepastebimai. Taip apie garsųjį vokiečių verslininką prieš trejus metus pranešė Vokietijos žiniasklaida.
Th.Albrechtas buvo vienas turtingiausių šalies žmonių, kartu su broliu Karlu įkūręs ir valdęs prekybos tinklus „Aldi“ bei „Lidl“, bet apie jo laidotuves visuomenė sužinojo tiktai joms įvykus.
Ir apie turtuolio gyvenimą vokiečiams buvo žinoma ne ką daugiau.
Antrajam pasauliniam karui pasibaigus broliai pradėjo darbuotis motinai priklausiusioje nedidelėje maisto prekių parduotuvėje Esene.
Netrukus juodu perėmė šeimos verslą, kurio idėją padiktavo pats gyvenimas – pokario Vokietijoje žmonės tiesiog norėjo valgyti. Jiems tikrai nerūpėjo įmantrios pakuotės ar pašnekesiai su pardavėju apie vieno ar kito produkto privalumus.
Po ketverių metų broliams jau priklausė 13 filialų, o 1960-aisiais – 300.
Brolių Albrechtų parduotuvės buvo labiau panašios į maisto sandėlius – nebuvo net lentynų, jau nekalbant apie kitokius įmantrumus. Taupydami elektrą, broliai Albrechtai iš pradžių net neprekiavo greitai gendančiais produktais, kad nereikėtų šaldiklių ar šaldytuvų.
Vienintelė išimtis – sviestas. Ši prekė buvo ypač paklausi, todėl pelnas buvo garantuotas.
Toks parduotuvių minimalizmas labai greit davė puikių rezultatų: apyvarta ėmė siekti milijonus Vokietijos markių.
Netrukus broliai verslą pasidalijo, įkurdami dvi savarankiškas bendroves – „Aldi Sud“ ir „Aldi Nord“, nors nei išoriškai, nei asortimento prasme, nei verslo filosofija jos nesiskyrė.
Nors broliai sukaupė per dešimt milijardų eurų, rengėsi kaip paprasti pensininkai, stengėsi niekuo neišsiskirti iš minios ir visiškai neatkreipti į save dėmesio.
1971-aisiais Theo buvo pagrobtas, siekiant gauti išpirką, tačiau pagrobėjai nebuvo įsitikinę, kad prieš juos – tas pats sėkmės lydimas turtuolis, „Aldi“ savininkas, apie kurį rašydavo laikraščiai – labai jau varganai jis buvo apsirengęs. Todėl prieš įsisodindami jį į automobilį pagrobėjai pareikalavo parodyti asmens dokumentą.
Th.Albrechtas nelaisvėje prabuvo 17 dienų. Už jo išlaisvinimą buvo sumokėti septyni milijonai Vokietijos markių – didžiausia tuo metu išpirka Vokietijos istorijoje.
Nuo to laiko Theo išvis liovėsi rodęsis viešumoje ir ėmė vengti žmonių. Apie jo asmeninį gyvenimą beveik nieko nežinoma, tik kalbama, kad jis mėgo žaisti golfą ir kolekcionavo senas spausdinimo mašinėles.
Brolių Albrechtų taupumas tapo jų sėkmės istorijos pagrindu. Taupiesiems broliams pavyko sukurti pigių maisto prekių parduotuvių imperiją, kuri neturi analogų pasaulyje.
Bet tai lėmė ne tik jų darbas – jiems iškilti padėjo ir vokiečių charakteris. Ne veltui vienas populiarių reklamos šūkių šioje šalyje skelbia: „Šykštumas yra jėga!“ („Geiz ist geil!“)
Net ir pasiturintys vokiečiai nesigėdija apsipirkti pigiose parduotuvėse – stovėjimo aikštelėse priešais „Aldi“ galima išvysti ne tik taupių automobilių arba dviračių, bet ir limuzinų ar prabangių visureigių.
Gluminantys įpročiai
JAV atlikti turtingų žmonių pinigų leidimo įpročių tyrimai parodė, kad tik kas ketvirtas šios šalies milijonierius avi batus, kainuojančius daugiau nei 100 dolerių (260 litų).
Vienas „Google“ įkūrėjų Sergejus Brinas, jau turėdamas 11 mlrd. JAV dolerių, gyveno trijų kambarių bute ir važinėjo taupiu automobiliu.
Kompanijos „Apple“ įkūrėjas Steve’as Jobsas aplinkinius glumindavo vilkėdamas tais pačiais kiek per dideliais džinsais ir į juos sukištu tuo pačiu juodu megztiniu.
2007 metais šykštuoliškus įpročius pademonstravo ir tuometis Pasaulio banko prezidentas Paulas Wolfowitzas. Viešėdamas Turkijoje jis prieš įeidamas į mečetę nusiavė batus. Paaiškėjo, kad bankininko kojinės beviltiškai suplyšusios. Ir tai buvo ne kokios mažos skylutės – kyšojo abiejų kojų didieji pirštai. Kaip pranešė BBC, 2005 metais P.Wolfowitzas uždirbo 391 440 JAV dolerių. Bet kojinėms pataupė.
Turtuolės širdis neatlaikė dėl virėjos išlaidumo
Turbūt didžiausios šykštuolės titulas atitenka garsiai JAV finansininkei Hetty Green (1834–1916). Jai priklausė ištisi Čikagos kvartalai, geležinkelio ir kitų kompanijų akcijos, vyriausybės obligacijos, bet ji su sūnumi ir dukra gyveno varganuose nuomojamuose butuose.
H.Green šildydavosi avižinę košę ant primuso, nes viryklę laikė prabangos daiktu. Labiausiai nuskambėjo istorija, kai turtuolės sūnui teko amputuoti koją, nes ji kelias dienas ieškojo labdaros ligoninės, kurioje jam galėtų būti suteikta medicinos pagalba.
Hetty mirė taip, kaip gyveno – būdama 82 metų, ji patyrė infarktą sužinojusi, kad virėja permokėjo už pieną. Jos palikimas siekė 100 mln. JAV dolerių – šiais laikais tai atitiktų beveik 20 mlrd. JAV dolerių.
Nenorėjo mokėti išpirkos
Ypatingu požiūriu į pinigus garsėjo naftos magnatas Jeanas Paulas Getty (1892–1976). Milžiniškus turtus valdęs pramonininkas viloje įrengė mokamą taksofoną, nes buvo įsitikinęs, kad namuose besilankantys žmonės – pradedant verslininkais ir baigiant darbininkais – didino išlaidas telefono ryšiui.
Gobšumo viršūnę turtuolis pasiekė 1973 metais, kai buvo pagrobtas jo vaikaitis. Pagrobėjams, pareikalavusiems 17 mln. JAV dolerių, taupusis senelis parodė špygą. Milijardierius persigalvojo tik paštu gavęs dalį nupjautos vaikaičio ausies. Sukandęs dantis jis pagrobėjams sumokėjo 2,7 mln. dolerių.
Po trejų metų, kai J.P.Getty mirė, jo sukauptas turtas buvo vertinamas 661 mln. JAV dolerių.
Parengė Marija Verseckaitė
