Kartu jiedu pragyveno beveik 66 metus ir tą pačią dieną abu išėjo Anapilin. Jų mirtis skyrė tik 11 valandų.
Šių sutuoktinių vaikai tai vadina „paskutine meilės scena“.
„Kur jūsų mama?“
91 metų Haroldas Knapke ir jo dvejais metais jaunesnė žmona Ruth mirė šių metų rugpjūčio 11 dieną Ohajo Versalio sveikatos priežiūros centro senelių namuose. Iki sutuoktinių 66 santuokos jubiliejaus buvo likę vos devynios dienos.
„Tai, kad jie išėjo drauge, mus guodžia. Viena vertus, sunku iškart prarasti abu tėvus, kai nesi tam pasiruošęs, bet labai guodžia, kad jie išėjo kartu“, – sakė sutuoktinių duktė Margaret Knapke.
Anot dukters, kone metus jos tėčio sveikata prastėjo sparčiau negu mamos.
„Jeigu būtume paklausę, kodėl jis vis dar čia, atsakymas būtų, kad jis liko dėl mamos. Jis ją labai mylėjo ir buvo jai itin ištikimas. Jis norėjo su ja būti. Jis galėjo visą dieną miegoti, bet pabudęs, visada visų pirma paklausdavo: „Kur jūsų mama? Kaip jūsų mama?“ – pasakojo Margaret.
„Neužtruk dėl mūsų“
Duktė pasakojo, kad mama susirgo reta infekcine liga ir tapo aišku, kad ji neišgyvens. Kai Margaret ir jos broliai bei seserys apie tai pasakė tėčiui, žinią jis priėmė ramiai, bet vaikai pastebėjo pokyčių.
Vos po kelių dienų Margaret ir viena jos sesuo pastebėjo, kad tėtis labai susirgo.
„Mano sesuo pasakė: „Panašu, kad jis stengiasi pasivyti mamą“, – prisiminė Margaret.
Po trijų dienų, pusę aštuonių ryto, Haroldas mirė.
„Manau, kad jis suprato, kas vyksta, ir norėjo jai praskinti kelią“, – sakė poros sūnus Tedas Knapke.
Kai tėtis mirė, poros vaikai susirinko aplink mamą, kuri buvo be sąmonės, ir jai pasakė: „Tėtis ten laukia. Tau laikas pas jį. Neužtruk dėl mūsų.“
R.Knapke mirė tą patį vakarą, pusę septynių.
„Manau, kad kai žmonės drauge praleidžia beveik 66 metus, jie pradeda taip pat mąstyti. Taigi, nepaisant jų būklės, manau, jie suprato, kad jau laikas“, – sakė T.Knapke.
Svainis pasiūlė parašyti
Ruth ir Haroldas susitiko besimokydami toje pačioje pradinėje Ohajo mokykloje. Vėliau Haroldo šeima išsikraustė į kitą miestą.
„Tėtis buvo metais vyresnis už mamą, ir prisimenu, kaip mama sakydavo mums: „Aš aistringai įsimylėjau jūsų tėtį, kai buvau trečioje klasėje“, – pasakojo duktė Margaret.
Jų santykiai prasidėjo, kai Antrojo pasaulinio karo metu Haroldas buvo dislokuotas į Vokietiją. Ruth svainis Steve'as, kuris taip pat ten tarnavo, išgirdo, kad Haroldas atvykęs iš to paties krašto, kaip ir Ruth. Todėl pasiūlė Haroldui jai parašyti. Gavęs adresą vyras iškart atkreipė dėmesį, kad pavardė – matyta.
„Mama tuoj pat suprato, kas jis“, – komentavo M.Knapke savo mamos reakciją, gavus Haroldo laišką. Jiedu toliau vienas kitam rašė, kol 1945 metais Haroldas grįžo iš karo.
Įrodė, kad meilė būna amžina
Po dvejų metų, 1947 metų rugpjūčio 20 dieną, pora susituokė ir susilaukė šešių vaikų: Carol, Pat, Margaret, Tedo ir Timo.
Haroldas dirbo mokyklos direktoriumi, mokytoju ir treneriu, Ruth – mokyklos sekretore.
„Spėju, kad svarbiausia istorijos dalis yra jų atsidavimas vienas kitam, ištikimybė iki pabaigos. Vienas kitą jie palaikė ir globojo. Tai – nuostabioji dalis. Jie 65 metus „dirbo“ vienas kito sutuoktiniais. Tai ne šiaip sau atsitiko. Jie nusprendė, kad tas ryšys – amžinas. Jie to pasiekė“, – žavėjosi poros duktė Carol Romie.
Sutuoktiniams buvo surengtos bendros laidotuvės. Jie palaidoti drauge.
„Mama ir tėtis buvo paprasti žmonės. Manau, kad jeigu žmonės ko nors gali išmokti iš mūsų istorijos, tai to, kad egzistuoja nesibaigianti meilė ir kad tai – puikus dalykas“, – teigė kita duktė Ginny Reindl.
Parengė Giedrė Balčiūtė
