Sužadėtiniai Š.Surblys ir G.Špokaitė po dešimties metų draugystės šią vasarą ruošėsi vestuvėms – jos turėjo įvykti rugpjūčio 10 dieną.
Jaunavedžiai ketino susituokti nedidukėje sostinės Šv.Kryžiaus bažnyčioje, kurioje jiems Santuokos sakramentą būtų suteikęs kunigas Ričardas Doveika.
Po iškilmių bažnyčioje pora nebūtų kėlusi puotos – būsimieji jaunavedžiai ketino dar vestuvių dieną išvykti mėnesiui į Šri Lanką. Iš povestuvinės kelionės juodu būtų grįžę rugsėjo 2-ąją.
Tačiau kunigui R.Doveikai kartu su būsimojo jaunavedžio tėvais, sužadėtine, jų draugais ir kitais tikinčiaisiais nuo liepos 17-osios vakaro iki liepos 27-osios kasdien teko melstis už Š.Surblio gyvybę ir sveikatą.
Tik malda ir palaikė viltį, kad liepos 17-ąją aktoriaus Petro Dimšos (74 m.) automobilio „VW Polo“ partrenktas ir sunkias traumas patyręs dviratininkas gyvens.
Avarija įvyko Vilniuje, Oslo gatve važiuojant į Erfurto gatvę.
Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Reanimacijos skyriaus medikai turėjo mažai vilčių, kad Š.Surblys, kuriam buvo trūkusi diafragma ir sužaloti vidaus organai, pasveiks. Kai kurie gydytojai tikino, jog per ilgametę praktiką nebuvo matę taip sunkiai avarijoje sužaloto žmogaus.
„Kai Šarūną partrenkė, piniginėje jis turėjo kryželį, kurį jam prieš šešerius metus parvežiau iš vienos piligriminės kelionės.
Maniau, kad jis tą kryželį buvo seniai pametęs, bet, pasirodo, slėpė piniginėje. Neabejoju, šis talismanas jį saugojo – juk gydytojai neslėpė, kad tokių sužalojimų patyrę žmonės miršta iškart“, – mylimojo išgijimu tikėjo G.Špokaitė.
Menininkui buvo atliktos keturios operacijos, jis patyrė dvi klinikines mirtis, tačiau gydytojų pastangos ir tikinčiųjų maldos buvo bevaisės. Liepos 27 dieną maždaug 7 valandą ryto jauno vyro gyvybė užgeso.
Liepos 31-ąją Vilniaus dizaino kolegijos dėstytoją, grafiką ir Lietuvos dviračių maratonų prizininką Š.Surblį į paskutinę žemiškąją kelionę sostinės Kairėnų kapinėse palydėjo daugybė bičiulių, buvusių mokinių ir 70 dviratininkų kolona.
Žuvusiojo artimuosius po laidotuvių prislėgė netekties skausmas ir ramybės neduodantys klausimai.
„Nors kunigas sakė: „Neklausk, dėl ko ir už ką“, šis klausimas vis tiek neduos ramybės visą gyvenimą. Aš negaliu susitaikyti su mintimi, kodėl sąžiningas, talentingas, mylimas žmogus gali būti išplėštas iš gyvenimo? Kodėl jam teko tokia baisi lemtis?
Sakyčiau, jis buvo ne šio pasaulio žmogus – nei rūkė, nei alkoholio vartojo. Šarūnas buvo pernelyg geras“, – sielvartavo žuvusiojo motina.
G.Špokaitę po sužadėtinio netekties palaiko kasdienė malda bažnyčioje, kurioje juodu planavo susituokti. Jauna moteris neabejoja tikėjimo galia: „Tikiu, kad sužinosiu, kodėl viskas taip įvyko.“
Vienturčio sūnaus netekusi dizainerė E.Surblienė neslėpė, kad jos gyvenimas po tragiškos liepos 17-osios pasikeitė: „Kol Šarūnas gulėjo ligoninėje, bėgo labai sunkios laukimo dienos – būdavo baisu sulaukti ryto ir skambinti į ligoninę. O dabar tapo dar baisiau suvokti, kad netekau visko, ką turėjau brangiausia.“
Lemtingąjį liepos 17-osios rytmetį Š.Surblys gyveno maloniais vestuvių rūpesčiais – iš namų sostinės Lazdynų rajone vyras dviračiu išsiruošė pas senamiestyje dirbančią juvelyrę atsiimti vestuvinių žiedų.
„Nerealūs žiedai“, – parašė žinutę mylimajai, išėjęs iš juvelyrės. Po to menininkas užsuko į motinos studiją – jai parodyti aukso žiedų.
Sūnui atidarius dėžutę, E.Surblienė pasidžiaugė: „Kokios gražios tavo rankos, kokie gražūs žiedai.“
Pasišnekučiavę sūnus ir motina išsiskyrė. Š.Surblys išvažiavo namo.
Po pusantros valandos E.Surblienė paskambino sūnui telefonu, tačiau jis neatsiliepė. Motinos širdis nenujautė nieko bloga.
Netrukus jai paskambino būsimoji marti. E.Surblienė, lyg užbėgdama jai už akių, pradėjo kalbėti: „Gabija, vestuvinė suknelė bus paruošta matuotis tik rytoj, šiandien dar negalima.“
Tačiau būsimoji nuotaka sunerimusi ištarė: „Aš ne apie suknelę norėjau paklausti... Šarūnas pateko į avariją. Tik jūs nesijaudinkite – ir galva, ir stuburas sveiki.“
E.Surblienė su sutuoktiniu architektu Arvydu Surbliu sėdo į automobilį ir iškart nuvyko į ligoninę.
„Šarūnas buvo partrenktas likus vos kilometrui iki namų.
Jam šis kelias buvo žinomas, o dviratis – įprasta susisiekimo priemonė. Ligoninė matyti pro mūsų buto langus“, – atsiduso G.Špokaitė, kuri taip pat tą tragišką popietę daug sykių bandė prisiskambinti žiedus namo vežusiam mylimajam.
Į ligoninę patekusio dviratininko telefonu atsiliepė slaugė – ji pranešė, kad Šarūnas rengiamas operacijai.
G.Špokaitė tuoj pat nubėgo į ligoninę. Vežamas į operacinę Š.Surblys jai dar suspėjo ištarti: „Labai tave myliu.“ Tai buvo paskutiniai jo žodžiai. Po operacijos, kad nejaustų skausmų, jis buvo migdomas vaistais.
Tądien, kai Š.Surblys pateko į ligoninę, slaugytoja artimųjų pasiteiravo, kokių vertingų daiktų turėjęs nukentėjusysis? E.Surblienė nedvejodama patikino: „Labai vertingų – vestuvinius žiedus.“
Radinių skyriuje atsidūrusi dėžutė su aukso žiedais, piniginė, telefonas buvo grąžinti artimiesiems. Sulamdytas dviratis pateko į policiją.
Po keturias valandas trukusios pirmos operacijos artimieji nieko paguodžiančio neišgirdo – gydytojai tepasakė, jog gydymas tik prasideda.
„Automobilis į Šarūną trenkėsi iš nugaros ir bloškė jį tiesiai į stulpą.
Smūgis buvo toks stiprus, kad savo kūnu jis įlenkė stulpą“, – avarijos nuotraukos pašiurpino G.Špokaitę.
Lankydama ligoninėje sužadėtinį būsimoji nuotaka socialiniame tinkle informuodavo bičiulius apie Šarūno sveikatos būklę ir kviesdavo melstis.
„Trečioji operacija Šarūnui buvo labai svarbi. Baiminomės, kad kol dirbtinio kvėpavimo aparatas bus išjungtas, kol medikai veš jį iki operacinės, Šarūno gyvybė gali užgesti. Tą akimirką paskambinau kunigui R.Doveikai ir paprašiau, kad ir jis melstųsi – tikėjau, kad jeigu visi melsis, Šarūną pavyks ištraukti iš mirties, kurios pati visada labai bijojau“, – prisipažino G.Špokaitė.
Tačiau liepos 27-ąją paryčiais nerimo išvarginta Gabija pabudo nuo stiprių galvos skausmų – po poros valandų jai buvo pranešta apie mylimojo mirtį.
Mirties bijojusi G.Špokaitė net naktimis dėl tokios baimės dažnokai pabusdavo, o Šarūnas ją ramindavo sakydamas, jog juodu bus tokie seni, kad nusibos ir gyventi, tada nebaisu bus palikti šį pasaulį.
Dabar būsimoji filosofė, netekusi širdies draugo, pamiršo mirties baimę: „Šarūną jaučiu kiekviename žingsnyje. Mus skiria ne mirtis – mus skiria gyvenimas.“
„Liepos 17-osios rytą Šarūnas paklausė, kada nešime graviruoti žiedus? Ketinome vidinėje žiedų pusėje išgraviruoti begalybės ženklą, kuris reiškia amžinybę. Tuomet atrodė, jog ilgas gyvenimas – čia, o dabar jau žinau, kas yra tikroji amžinybė“, – tikino G.Špokaitė.
Į urną žiedą įdėjusi sužadėtinė pasijuto lyg būtų amžiams susiejusi savo gyvenimą su šviesaus atminimo mylimuoju.
„Gabija tęsia viską, ką juodu su Šarūnu buvo suplanavę – ji ketina ir toliau plėtoti jų pačių kurtą verslą.
Gabija gyvena taip, tarsi niekas nebūtų pasikeitę, lyg gyventų kartu su juo“, – kalbėjo Š.Surblio atminimo įamžinimu su jo sužadėtine besirūpinanti E.Surblienė.
Grafikos parodų laureatas, plento varžybų prizininkas sugebėjo suderinti kūrybą ir sportą. Abiejose srityse Š.Surblys siekė geriausių rezultatų ir laiko tuščiai nešvaistė – jaunas vyras skubėjo gyventi.
Menininkas buvo sukūręs daugybę grafikos darbų, kurių nespėjo eksponuoti. Tačiau jie išvys dienos šviesą – sužadėtinė ir tėvai ruošiasi surengti Š.Surblio kūrinių parodą.
Š.Surblį į paskutinę kelionę lydėję asociacijos Dviračių sporto mėgėjų klubo ir komandos „Focus Vilnius“ nariai rengia projektą dviratininkų saugumui keliuose gerinti.
Šį projektą siūloma pavadinti Šarūno vardu.
Sunku rasti liudininkų
Susidūręs su dviratininku aktorius P.Dimša (nuotr.) sunkiai nukentėjusiam Š.Surbliui neiškvietė nei greitosios pagalbos medikų, nei policijos. Pro šalį važiavęs greitosios medicinos pagalbos automobilis sustojo ir nugabeno sužalotą dviratininką į netoliese esančią ligoninę.
Populiarių televizijos serialų „Giminės“, „Rojus Lietuvoj“ aktoriaus P.Dimšos sveikata po avarijos taip pat pablogėjo – jis negalėjo paaiškinti, kas įvyko, jam pasidarė bloga, prireikė medikų pagalbos.
Sunkiai rinkdamas žodžius P.Dimša iš karto po avarijos tikino nė nesupratęs, iš kur atsirado dviratininkas, kodėl priešais jo automobilį esantis stulpas pasviręs.
Oslo gatvėje esančiame nuvažiavime į Erfurto gatvę nėra pėsčiųjų takų, todėl artimiesiems labai sunku rasti liudininkų, liepos 17 dieną apie 16 valandą toje vietoje galėjusių matyti avariją.
Po šio eismo įvykio aktoriui buvo nustatytas vidutinis girtumas (1,67 promilės).
P.Dimša kitą dieną po avarijos buvo atėjęs į ligoninę aplankyti Š.Surblio ir ištarė: „Ačiū Dievui, viskas gerai baigėsi.“ Po to aktorius dviratininko sveikata nesidomėjo, nedalyvavo laidotuvėse.
Prieš kelias dienas paskambinus P.Dimšai ir paprašius prisiminti tragiškai pasibaigusią avariją, aktorius buvo nekalbus: „Vyksta tyrimas, nieko daugiau pasakyti negaliu. Be to, dabar aš vairuoju.“
Š.Surblio artimuosius stebina, kad tragišką avariją sukėlęs aktorius – vėl prie automobilio vairo.
„Aš nieko nejaučiu P.Dimšai – nei pykčio, nei gailesčio. Nenorime jokio keršto, bet teisybė turi būti nustatyta“, – tvirtino G.Špokaitė.
Sūnaus netekusi E.Surblienė kalbėdama braukė ašaras: „Jis nieko nematė, nieko negirdėjo, tik suluošino daugelio žmonių gyvenimus. Tačiau mes Šarūno garbę tikrai apginsime. Kiekvienas turi atsakyti už savo klaidas.“
