„Pašnibždėk man ką nors“, - paprašiau. Geltonplaukės veidas persimainė. Ji susigūžė, akys sužibo, tarsi sakydamos paslaptį, o rankos visai prie pat nosies ėmė vedžioti kažkokius ženklus.
Nors nesupratau, ką tiksliai ji sakė, merginos jausmai buvo aiškūs. Gestų kalbos vertėja Ieva Lemešiūtė per 3 mokslo ir 3 darbo metus ėmė nuotaikas ir mintis reikšti ne žodžiais, bet mimikomis ir judesiais.
„Versti eilėraštį į gestų kalbą sudėtinga. Gestų kalba retai kada rodoma perkeltinė prasmė, o eilėraščiuose jos – gausu“, - pasakojo jauna mergina.
Šiuo metu ji nebedirba vertėja, bet ruošia internetinį gestai.unriis.lt:8080/"="">gestai.unriis.lt:8080/"" target="_blank">gestų kalbos žodyną, kuris jau talpina per 8 tūkst. gestų – atskirų žodžių ir frazių. „Ateityje bus dar daugiau. Tai nesibaigiantis procesas. Kaip lietuvių kalboje atsiranda naujų žodžių, vertinių, taip ir gestų kalboje“, - pasakojo mergina ir iškart pateikė pavyzdį – gestą „Facebook“.
Gestų kalbos vertėjos profesiją ji pasirinko dvyliktoje klasėje. Mergina girdi. Internete surado, kad tai – nauja Vilniaus kolegijos specialybė. „Įstojau ir tikrai nesigailiu“, - sakė mergina.
Jos rankos juda vikriai ir plastiškai, o veidas nesunkiai keičia mimikas. „Ne kiekvienas gali tapti gestų kalbos vertėju. Šiam darbui reikia minkštų rankų“, - aiškino Ievos dėstytoja Daiva Burkauskienė.
Moteris pasakojo, kad pirmaisiais metais studijuoti gestų kalbą norinčių abiturientų buvo labai daug. Dabar entuziastų kiek sumažėjo.
„Gestų kalba yra be galo išraiškinga, nuolat besikeičianti. Mokysiuosi jos visą gyvenimą“, - gestų kalba žavėjosi I.Lemešiūtė.
Rodyti pirštais – mandagu
Girdintys įsivaizduoja, kad gestų kalbos gramatika tokia pat kaip lietuvių. Tai mitas. Tarkime, klausimą „Kaip tu gyveni?“ kurtieji gestais rodo „Tu gyveni kaip?“
Gestų kalboje tokie ženklai kaip šauktukas, klaustukas, kablelis ar taškas išreiškiami nerankiniais elementais: sakinio pabaiga – trumpa pauze, klausimas – pakeltais antakiais ir kiek į priekį pasvirusia galva, šauktukas – stipriomis emocijomis veide ir plačiais rankų gestai.
Be to, šios kalbos neįmanoma užrašyti. Nebent nufilmuoti vaizdo kameromis.
Kitas skirtumas – įvardžiai. Jie reiškiami kitaip nei lietuvių kalboje: nėra įvardžio jūs. Vietoj jo visada rodoma „tu“ (tuo metu lūpomis galime artikuliuoti „tu“ arba lūpos visai nejuda).
„Kartais girdintieji stebisi, kodėl kurtieji tokie nemandagūs – bado pirštais. Bet jų kalba tokia. Tas pats ir dėl mimikų ar rankų mostų. Jie nesimaivo, kaip kartais gali atrodyti. Jiems tai yra vienintelis būdas reikšti mintis ir jausmus“, - pasakojo D.Burkauskienė, kuri taip pat dirba Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre, yra švietimo pagalbos konsultavimo ir vertinimo skyriaus vedėja.
Yra ir „pažodinis“ lietuvių kalbos vertimas į gestų kalbą. Tokia kalba vadinama kalkine. Ja kalba per žinias televizoriaus ekrano kampe gestikuliuojantis vertėjas. Tačiau kurtiesiems taip kalbėti neįprasta.
Kai vaikas gimsta kurčias, jo gimtoji kalba yra gestų. Išmokti lietuvių kalbos jam reikia pastangų.
Skirtumai net tarp miestų
Gestų kalba nėra tarptautinė. Lietuvoje kurtieji kalbasi vienais gestais, Latvijoje – kitais. Ką jau kalbėti apie tolimesnes pasaulio šalis. Gestų kalba skiriasi ir pačioje Lietuvoje – kurčias šiaulietis tuos pačius žodžius ar ženklus rodo kitaip nei vilnietis ar klaipėdietis.
Skiriasi ir jaunesnių bei vyresnių kurčiųjų gestai. Net šeimos turi savotiškus ženklus, kuriuos supranta tik jie.
Kurtieji kaip ir girdintieji savo kalba keikiasi. Tik keiksmai reiškiami ne žodžiais, bet judesiais. Retas kuris kurtysis vartoja lietuvių kalboje atitikmenis turinčius „keiksmažodžius“.
„Bet kurios šalies kalba atsirado ir vystėsi nevienodai. Ją lėmė tradicijos, kultūra, vietovė. Gestų kalba – taip pat. Vienintelis skirtumas, kad ji neturi rašytinės formos, yra rodoma erdvėje“, - sakė D.Burkauskienė.
Jos teigimu, kiekvienas žmogus moka apie 500 gestų. Tik girdintiesiems jų neprisireikia – jie viską išsako žodžiu ir vienu kitu judesiu ar mimika. Užtat kurtieji, susitikę kitatautį, kalbantį kitokia gestų kalba, kūrybingai atranda judesius, kuriuos abu suprastų.
„Ką mes darome, kai nesusikalbame? Rodome! Tą patį daro ir kurtieji. Tik jiems daug lengviau“, - apibendrino D.Burkauskienė.
Vairuoja ir dviračius, ir automobilius
Kurtieji dažnai stebisi – kodėl girdintieji yra akli, jie mato tik po nosim. „Mes pirmiausia reaguojame klausa. Važiuojame automobiliu, išgirstame trenksmą, pažiūrime. Kurtieji mato daugiau negu mes“, - aiškino specialistė.
Neveltui kurtiesiems yra išduodamos teisės, jie – puikūs vairuotojai. „Jie mato, taisykles žino, šviesoforo spalvas ir kelio ženklus pažįsta, vairuoti išmoksta. O klausa kartais kaip tik trukdo susikaupti prie vairo“, - turėdama omenyje muziką ir kitus garsus, iliustravo pašnekovė.
Kurtieji taip pat nesudėtingai išmoksta važiuoti dviračiu ir yra dėmesingi vairuotojai. Jų regėjimo laukas dažnai yra platesnis nei girdinčių žmonių.
Kviečiame žiūrint nuotraukas bei video reportažą išmokti gestų kalbos abėcėlę ir kai kuriuos gestus. Daugiau šios kalbos frazių rasite gestų kalbos žodyne bei specialioje gestų kalbos mokymosi programoje.
