Netrukus nušluostys dulkes
Panevėžietis Vytautas Šulskis, išgirdęs trims jo sūnums – 14-mečiam Vygailai, metais jaunesniam Daugirdui ir beveik 6 metų Dominykui – mūsų ištartą prašymą pagroti savo muzikos instrumentais, tik nusišypso: „Per atostogas ir smuikelis, ir pianinas, ir violončelė apdulkėjo. Bet su mokslų pradžia nušluostysime dulkes.“
Vis dėlto Dominykas kaipmat prisistato su smuiku ir natų sąsiuviniu rankose. „Ar pagroti įžangą?“ – teiraujasi tėtis. Berniukas linksi galvą.
Kol vienas groja pianinu, o jaunėlis – smuikelio stygomis, Vygaila ir Daugirdas išverda kavą.
Keturiems vyrams pakanka ir sutarimo, ir supratimo, ir meilės menui, sportui. Trūksta tik brangiausio žmogaus – mamos. Šeima jos neteko prieš 4 metus, kol gyveno sostinėje.
Kad būtų lengviau auginti sūnus, V.Šulskis ryžosi grįžti į Panevėžį, arčiau sesers ir žmonos mamos.
Didžiausias ir sunkiausias daiktas, atkeliavęs su šeima į naujus namus, tai – pianinas.
Noras atsiranda daug vėliau
Netektis nėra šios šeimos draudžiama tema – žmona ir mama prisimenama tik gražiausiais žodžiais, šviesiausiais tonais. Bet V.Šulskis nenori per daug atvirauti – kalbos apie mirtį esą nieko nepakeis, reikia žengti priekin.
„Gyvenimas teka sava vaga. Mintyse – nauji mokslo metai. Vygaila eina į J.Balčikonio gimnaziją, Daugirdas – kol kas į K.Paltaroko, o Dominykas – į nulinukų klasę darželyje“, – vardijo V.Šulskis. Be mokslų, berniukų laukia muzika, dailė, baseinas.
„Grauduvos“ laidojimo namuose muzikantu-vargonininku dirbantis V.Šulskis, anksčiau mokęs miesto vaikus muzikos mokykloje, įsitikinęs, kad savo atžalas reikia pastūmėti meno link ar kitokios veiklos. Nurodžius kelią, noras kažką veikti atsiras savaime, bet kur kas vėliau.
„Visko pagrindas yra šeima. Be abejo, daug lemia genai, aplinka, bet mes, suaugusieji, formuojame vaikus. Turime juos įtikinti, kad mene svarbiausia – darbas, tai, kiek pastangų įdėsi“, – kalbėjo V.Šulskis.
Jis nepritaria kai kurių tėvų baimėms, esą būreliai trukdys mokslams – imlus vaikas suspėja viską: mokytis, lavintis ir sportuoti.
Eilės laukia bosinė gitara
V.Šulskis prisimena, kad vyriausiasis Vygaila kartu pradėjo ir raides pažinti, ir muzikuoti. Nuo mažumės gabus tiksliesiems mokslams, berniukas dabar groja dviem instrumentais – violončele ir kontrabosu.
Nusipirkti gerus instrumentus – per brangu, todėl nuomoja juos iš muzikos mokyklos. Pasak V.Šulskio, mokantis muzikos labai svarbu girdėti ne sintezuotą, o tikrą garsą.
Eilės jau laukia bosinė gitara. „Vygaila pats tai sugalvojo!“ – net sumojuoja rankomis V.Šulskis, paklaustas, ar sūnui nebus per sunku.
Be muzikos mokyklos, Vygaila ir Daugirdas baseine lanko sveikatingumo grupę. Treniruotės nėra per daug intensyvios, bet labai naudingos. Mat plaukiant atsipalaiduoja visi raumenys, o abu berniukai gyvena įtemptu ritmu.
„Likimas lėmė, kad Vygaila tapo pagrindiniu mano ramsčiu. Vakarais dažnai dirbu, todėl namuose vaikai lieka vieni. O kai spėja po savo užsiėmimų, vyresnieji parveda iš darželio ir Dominyką“, – sakė panevėžietis.
Traukia gamtos paslaptys
7 metus muzikos mokyklą lankęs ir fortepijonu grojantis Daugirdas sakė, kad šiuo metu labiau linksta prie dailės. Susipažinęs su įvairiomis technikomis, greičiausiai pasirinks piešimą arba grafiką. Berniukui labiausiai patinka piešti peizažus.
Daugirdas mėgsta skaityti knygas, enciklopedijas apie gamtą. Neseniai šeimai viešint pas tėčio pusbrolį Molėtuose, prie ežero, fotografavo kriaukleles po vandeniu, įdomesnius vaizdus.
Prieš kurį laiką Daugirdas lankė ir gamtos mokyklą – vakarais dalyvaudavo pamokėlėse apie gyvūnus, pašerdavo augintinius.
Labiausiai Daugirdui patikdavo vėžliukai.
Namuose gal ir norėtų savo augintinio, bet supranta, kad gyvūnui reikėtų skirti daug dėmesio ir laiko.
Svarbu dora, o ne savęs parodymas
V.Šulskis pasakojo, kad vardus vaikai atsinešė gimdami – pagal kalendorių.
Vygaila juokėsi, kad prisistatydamas savo vardą dažniausiai turi pakartoti kelis sykius ir kito žmogaus tokiu vardu jis nepažįsta.
Tėvas paaiškino, kad Vygaila – pagoniškas vardas. „Pagonybė turi savo istoriją, ir labai gražią. Buvome Europoje paskutiniai pagonys, neturime ko gėdytis“, – kalbėjo V.Šulskis.
Jis sakė tikintis į Dievą, bet nebūtina eiti keliais aplink bažnyčią ir dėtis baisiausiai pamaldžiam. Svarbu dora, o ne savęs parodymas.
Vaikų taip pat neverčiantis kiekvieną sekmadienį eiti į bažnyčią, bet katalikišką mokyklą lankantys vaikai šiemet jau treti metai ilsėjosi ateitininkų stovykloje Berčiūnuose, dalyvavo bažnytėlės šv. Mišiose.
Dominykas tokį vardą gavo, nes gimė šventą dieną – sekmadienį. Tėvas juokėsi, kad su žmona manė parinkę retą vardą, o paaiškėjo, kad tais metais jis buvo vienu populiariausių.
Jausmus palieka už durų
V.Šulskio darbas tiesiogiai susijęs su rimtimi, tikėjimu, mintimis apie gyvenimo prasmę ir trapumą.
„Grauduvos“ laidojimo namuose vargonais grojantis panevėžietis jau seniai išmoko nesinešioti kitų žmonių sielvarto – kitaip gyventi būtų neįmanoma.
„Negali kiekvieną kartą išgyventi tokio skausmo, kurį jaučia mirusiojo artimieji. Stengiuosi į savo darbą žiūrėti kaip į pareigą. Stengiuosi kuo dvasingiau pagroti, o po to nusirengiu drabužį ir jausmus palieku už uždarytų durų“, – kalbėjo V.Šulskis.
Pasak vargonininko, bažnyčios tarnai veda žmogų nuo gimimo iki mirties – krikštija vaikus, tuokia jaunavedžius ir galop palydi mirusiuosius amžinybėn. „O kunigas – toks pat žmogus, bet tai yra jo pareiga“, – kalbėjo V.Šulskis.
Su mirtimi kasdien susiduria ir laidojimo namų darbuotojai, duobkasiai, vežėjai.
